Tuomet trise dar gyvenome susigrūdę vieno kambario bute, klausydamiesi, kaip už sienos naktimis santykius aiškinasi savaitėmis neišsiblaivantys kaimynai ir ventiliacijos šachtoje cypsi žiurkės. Bet jau ketinome kraustytis į baigiamą remontuoti namą mažame kaimelyje prie kelio iš Druskininkų į Lenkiją ir tikrai žinojom, kad mums reikės ne tik kastuvo sniegui bei ilgaaulių guminių batų braidyti po Ilgio pelkes, bet ir katino bei šuns.
Tik kai dukra paskambino man, vežiojančiam o parduotuves šviežią savo laikraščio numerį, ir paprašė leidimo parsinešti namo kačiuką, primygtinai prašiau palaukti, kol persikraustysime ir tik tada ieškoti augintinių. Nežinau, ar ryšys buvo prastas, ar ji apsimetė neišgirdusi, bet grįžęs namo pamačiau po kojomis besipainiojantį mažą juodą padarėlį, kuris apdraskė ranką, kai pabandžiau paglostyti, šnypšdamas it angis pasislėpė tarp supakuotų į dėžes drabužių ir pridirbo ten už save didesnę dvokiančią krūvą.
Gabenama į kaimą Katė (taip ją ir vadinom) paspruko iš pintinės, kurioje buvo supakuota, palindo po automobilio prietaisų skydeliu, nagais įsikibo į jo elektros instaliacijos laidus ir leidosi išlupama tik drauge su jais. O pavasarį ji išsipūtė tarsi būtų prarijusi futbolo kamuolį ir atsivedė pilną skalbinių dėžę juodų, rainų ir margų kačiukų.
Iš tos pirmosios vados kilo įžymusis katinas Mikis, kurį įsiūliau savo tėvui ir nė nesvajojau, kad jis gali tapti pagrindiniu knygos „Katinas Mikis. Gyvenimas, žygiai, darbai“ personažu, patekusiu net ir į „Lrytas.lt" biblioteką.
Kačiukai, kurių nepavyko išdovanoti arba parduoti už simbolinį litą, taip ir liko gyventi mūsų namuose, todėl vyriausia Katė virto Sene Kate. Ji pati žino, kad čia yra svarbiausia, todėl gali ne tik mušti savo suaugusius vaikus bei vaikaičius, bet ir išvyti iš namo terasos kokius dešimtį kartų už save stambesnę Vidurinės Azijos aviganę Pandą. Bijo jos ir Rainius Šiknius, tokį vardą gavęs tikrai ne už gerus darbus. Juoda jo sesė Puodė mėgsta slėptis ten, kur teoriškai net neturėtų sutilpti.
Įsitikinau, kad negalima duoti katėms žmonių vardų, nes lig šiol man nesuprantamu būdu jos perima ir su tuo vardu susijusį likimą. Žydraakę Siamo kačių ir Leipalingio juodųjų veislės mišrūnę pavadinau Neringa, nes jos pretenzingoje snukio išraiškoje buvo kažkas neišvengiamai primenančio šios politikės veido bruožus. Ir nutik tu man taip, kad iš mano Venckienės juodos katės atėmė vaikus, o ji pati Vėlinių savaitgalį kažkur paslaptingai dingo ir iki šiol negrįžta. Gal išėjo ant plento ir pakliuvo po skubančių lankyti tėviškės kapinaites miestiečių automobilių ratais, gal kas priglaudė ir išsivežė, pamanęs, kad veislinė.
Išdovanoti jos vaikus padėjo visagalis „Facebookas", o įsigyti paties gražiausio kačiuko kaunietė Asta specialiai atkeliavo į šitą atokų Lietuvos pakraštį, prieš tai pasiklydusi Seirijuose ir vietoje Druskininkų privažiavusi Lazdijus.
„Ecco Receptor" batų dėžėje Astos išsigabentas kačiukas pagal užrašą ant jos gavo Receptoriaus vardą ir dabar, sprendžiant iš man atsiunčiamų nuotraukų, palaimingai gyvena bute su dviem šunimis lepinamas krevetėmis ir išskirtine teise snausti ant nešiojamojo kompiuterio klaviatūros.
Be priekaištų, kad pernelyg dažnai platinu interneto socialiniuose tinkluose savo kačių ir kačiukų nuotraukas, kartais susilaukiu ir agresyvokų gyvūnų globos įstaigų darbuotojų bei talkininkių raginimų savo augintinius kastruoti bei sterilizuoti. Neva, joms ir taip nelengva išdovanoti savo globotinius, o čia dar aš kažkokią lyg ir konkurenciją sudarau.
Labai stengiuosi į diskusijas šia tema nesivelti, o dažniausiai tik pasakau, kad šeimos narių mes nekastruojam. Dar ankstyvoje vaikystėje pripratau padėti seneliams tradiciniais liaudiškais būdais reguliuojant kačių prieauglį, tai man ypatingų moralinių kančių nesuteikia, kitų pagalbos ir konsultacijų neprašau, o neprašomi patarinėtojai mūsų krašte siunčiami toli ir ne itin mandagiais nelietuviškais žodžiais.
Nesidomėjau, ar Lietuvos kaime įprasti kačių skaičiaus reguliavimo metodai nepažeidžia kokių europinių gyvūnų gerovės konvencijų, todėl sutarkim, kad aš jums to nepasakojau, o jūs perskaitėte ir užmiršote. Nes skundų ir aiškinimosi, kad tai, ką parašau spaudoje ir socialiniuose tinkluose, tėra subjektyvi asmeninė nuomonė, o ne raginimas ką nors pažeisti, susidoroti ar diskriminuoti, užderėjo tarsi voveraičių Markinės apylinkių miškuose.
Aš irgi ne iškart patikėjau, kai gamtos fotografas Jonas Bilinskas iš Laparaisčio parodė Kūčių dieną surastų grybų nuotraukas. Tik žinodamas išskirtinį Jono sąžiningumą, patvirtinu jo liudijimą, kad tikra žiema Dzūkijos giriose dar neprasidėjo.