Kitas, ne ką mažiau svarbus organizacijos tikslas - humaniškais būdais sumažinti beglobių gyvūnų skaičių Lietuvoje bei stabdyti žiaurų elgesį su gyvūnais, sukuriant efektyvią gyvūnų gelbėjimo sistemą ir šviečiant visuomenę gyvūnų globos klausimais.
Iki šiol „Lesė“ finansavo sterilizaciją daugiau nei 2 100 gyvūnams, dėl kurių benamių gyvūnų skaičius turėtų būti mažesnis bent 8 300 per metus.
Kiekvienais metais apie 600 prieglaudose „Lesė“ augančių gyvūnų randa naujus namus ir tampa naujais geriausiais draugais, šeimos nariais. Daug prieglaudoje gyvenančių gyvūnų joje atsiranda tiesiog iš gatvės – juos pastebi geri žmonės ar patys prieglaudų savanoriai, kuriuos gyvūnai, atrodo patys prašydami pagalbos, susiranda. Tačiau dažnai pasitaiko, kad gyvūnai į prieglaudas yra atiduodami pačių šeimininkų.
Tokiu atveju, dažnai tiesiog dėl pasikeitusių gyvenimo sąlygų, pirmiausia nukenčia patys silpniausi – iki tol mylėti augintiniai. Todėl pagrindinis gyvūnų globos organizacijos „Lesė“ šūkis - „Mes už silpnesnius“ - reiškia ne tik materialios pagalbos gyvūnams, bet taip pat - dar vieno šanso suteikimą, kuris atsiperka besąlygiška augintinio meile, draugyste ir džiaugsmingomis emocijomis. Taigi, galima teigti, kad tie gyvūnai, kurie patenka į prieglaudų savanorių rankas, pradeda gyventi lyg kitą gyvenimą, laukdami naujų, mylinčių, pastovių ir atsakingų šeimininkų.
Iš visų 4 778 prieglaudose globojamų gyvūnų, net 4 298 jų rado antrus namus. Tai simbolizuoja itin dideles organizacijos savanorių pastangas gelbėjant kitų gyvenimus bei besikeičiantį pačios visuomenės požiūrį į neveislinius, kilmės dokumentų neturinčius ir likimo nuskriaustus gyvūnus – žmonės vis labiau ir labiau domisi galimybe pasiimti gyvūną iš prieglaudos, taip suteikiant jam dar vieną šansą būti mylimu, geriausiu draugu.
Tai patvirtina realios Justinos ir Giletos istorijos apie tai, kaip jos priglaudė augintinius iš gyvūnų globos organizacijos „Lesė“ ir šiuo metu nebeįsivaizduoja savo gyvenimo be naujų draugų, kurie neturėdami kilmės dokumentų, susidūrę su gyvenimo negandomis ir žmonių abejingumu tapo pačiais geriausiais jų draugais.
***
Justinos istorija
„Po triušiuko iškeliavimo Anapilin labai liūdėjo visa šeima ir mūsų šuo, todėl nusprendėm, jog reikia naujo augintinio. Seniai svajojau apie kačiuką, todėl pradėjau jo paieškas. Buvo begalė variantų, bet šis mažylis iš karto krito į akis – mažas, vos kelis šimtus gramų sveriantis, susižeidęs (nuo pat mažumės mėgo lysti kur nereikia ir taip neteko vieno kojos pirštuko), pūkuotas ir labai mielų akyčių. Taip ir norėjosi jį pasiimti ir globoti, kad daugiau nieko jam nenutiktų. Taip mažasis Tofis atsirado pas mus“, - pasakojo Justina.
„Ėmėme iš prieglaudos, nes nematėme prasmės pirkti gyvūno, kai tiek vargšelių neturi namų. Be to, gyvūnas iš prieglaudos yra visiškai toks pats kaip ir nusipirktas – mylimiausias ir geriausias. Iki Tofio atsiradimo pas mus tradiciškai rytas prasidėdavo nuo kavos ar arbatos puodelio, pusryčių, tačiau priglaudus Tofį, rytas prasidėdavo kniaukimu, šokinėjimu ant lovos, kuris reiškia, jog mažylis jau pabudo ir jam reikia žuvytės, žaidimų bei rytinio paglostymo. Žinoma, dabar jis truputį suaugo ir palaukia, kol pamato, kad žmogus, iš kurio galima prašyti pusryčių, jau atsikėlė, ir tada kniaukteli, kad kitų neprižadintų.
Pasikeitė įprotis eiti į vonią vieniems – katinui būtina atsidurti vonioje, kai kas nors maudosi, valosi dantis ir pan., po to laksto po namus šlapias, nes vanduo – įdomus dalykas, visuomet reikia palįsti ir nusiprausti.
Dabar gyvenimo be šio katino neįsivaizduoju. Trūktų kažko, kas užmigtų ant kelių, kai glostai, įsiprašytų į lovą, kai miegi.
Tofį auginame jau beveik 1 metus ir 6 mėnesius. Visas šis laikas su Tofiu yra nuolatinis džiaugsmas, nors kartais ir pykstamės dėl smulkmenų, bet juk visiems pasitaiko“, - įspūdžiais apie gyvenimą su kačiuku iš prieglaudos „Lesė“ pasakojo Justina.
„Manantys, jog gyvūnai iš prieglaudos gali būti asocialūs ar agresyvus, yra visiškai neteisūs. Iš prieglaudos paimtas gyvūnėlis gali būti toks pats meilus, draugiškas, ištikimas, kaip ir pirktas iš veislynų, viskas priklauso nuo to, kaip jis bus auklėjamas. Tad visus skatinu pagelbėti prieglaudoje esantiems gyvūnams! Mažiau kalbų – daugiau darbų! Priglaustas gyvūnėlis taps geriausiu jūsų draugu ir besąlygiškai jus mylės. Taip pat Jūs padarysite gerą darbą – suteiksite namus beglobiui gyvūnėliui“, - užtikrintai sakė Justina.
Giletos istorija:
Dar vieną gražią gyvūno ir žmogaus draugystės istoriją pasakoja Gileta, kurios namuose naujas geriausias draugas – katinas Feliksas, apsigyveno prieš metus. Šiai istorijai turbūt galima būtų pritaikyti posakį, kad dažniausiai gyvenime geriausi dalykai nutinka netikėtai, kadangi Gileta neketino įsigyti gyvūno, nes neturėjo pastovių namų bei nebuvo apgalvojusi, ar gyvūnėlį pirktų, ar pasiimtų iš prieglaudos.
„Kai netyčia, naršant internete pamačiau Pilkučio nuotrauką, kažkaip suspaudė širdį. Kalėdos ant nosies, sniego lauke iki kelių ir be šiltų rūbų į kiemą ir nosies kišti nesinori, o čia vargšas, ne pirmos jaunystės katinas glaudžiasi garaže, nes prieglaudoje neužtenka vietos ir reikalinga bent laikina globa“ – pasakoja Gileta.
Todėl, anot Giletos, viskas nutiko spontaniškai, užteko pamatyti vieną kartą gyvūnėlį ir jį įsimylėjo: „Čia kaip pirmoji meilė: valgai – galvoji apie jį, mokaisi – galvoji apie jį, eini miegoti ir užmiegi galvodama apie jį. Supranti, kad niekam kitam jo tikrai neatiduosi. Tada paskambinau į „Lesę“ ir skaičiavau dienas, kada gi pagaliau galėsi jį parsivežti“.
Gileta, pasakodama apie jos ir Felikso draugystės pradžią, prisiminė, kad parsivežusi namo savo naująjį augintinį, jis dvi savaites ratais aplink žmones apeidavo. Nuo dubenėlio nei dieną, nei naktį nesitraukdavo, kur valgydavo, ten ir miegodavo. Gileta jau buvo beveik prarado viltį, kad tas, išsigandęs, žaizdotas ir sulysęs padarėlis kada nors prisileis šeimininkę. „Tuomet Gileta nusprendė duoti jam daugiau erdvės, neįkyrėti, leisti laisvai jaustis ir nelįsti į akis. Ir tai pasiteisino, nes galiausiai vieną vakarą pats atėjo pas mane į lovą“, - pasakoja katinėlio šeimininkė.
„Iš pradžių labai nedrąsiai pamurkė ir pasiprašė paglostomas ir meiliai susisuko šalia. Tai ėmė kartotis kiekvieną vakarą. Dabar Feliksas priaugo 2 kilogramus ir užsigydė žaizdas, išdrąsėjo ir šokdina visus namiškius pagal savo dūdelę“ – su dideliu džiaugsmu ir meile pasakoja Gileta.
Taigi tai tik dar kartą įrodo, kad augintinio gyvenimas labai priklauso nuo paties šeimininko, jo rūpesčio, dėmesio ir atsidavimo.
Gileta šiuo metu nebeįsivaizduoja savo kasdienybės be nuolat alkano ir skanėstų prašančio Felikso. Dabar katinėlis Feliksas yra viena didelė džiugi akimirka.
Paklausus, ką pasakytų tiems žmonėms, kurie mano, jog prieglaudoje augantys gyvūnai yra asocialūs ar agresyvūs, Gileta atsakė: „Meilė pinigais nematuojama ir gyvūno kaina neparodo to, koks jis - geras ar blogas bus augintinis. Gyvūnas yra toks, koks esi tu. Prie nestabilaus, agresyvaus ir pikto žmogaus, gyvūnas (nesvarbu katinas, šuo ar papūgėlė) jausis nesaugus ir išsigandęs, gins save nagais ir nasrais, nes kitaip jis nemoka. Dovanodamas savo meilę ir šilumą gyvūnui, mainais sulauksi to paties.“
Gileta pataria nedvejoti, norint pasiimt gyvūną iš prieglaudos ir parsinešti tą meilę į savo namus. Tačiau svarbu nesitikėti greitų rezultatų. Atminkite, kad kiek investuosite laiko ir meilės augintiniui, tai tiek ir dar su kaupu grįš atgal. Juk taip, kaip myli jau kartą išduotas gyvūnas, turbūt nemyli joks kitas. „Kartais tyčia paerzindama saviškį bandau išviliot į laiptinę, bet jis toliau namų durų nė žingsnio nežengia, žino, kur geriausia“ – džiaugiasi Gileta.
Šios sėkmės istorijos patvirtina, kad norint turėti ištikimiausią ir geriausią draugą augintinį, svarbiausia išgirsti savo širdies balsą ir pasitikėti juo bei labai labai norėti ir stengtis – ne nuo gyvūno kilmės vietos ar veislės priklauso jūsų ir augintinio draugystės ryšys, o nuo dėmesio, rūpesčio ir veiklos kartu.
