Po pusmečio, gelbėjant nuo užmigdymo, buvo perimtas prieglaudos, kur praleido dar beveik dvejus ilgus metus. Juk ten nuolat yra jaunesnių, drąsesnių, aktyvesnių šunų, kurie vos pamatę potencialius šeimininkus puola prie jų ir nuoširdžiai stengiasi nebepaleisti. O Vaitas ne iš tų, kurie reikalautų dėmesio. Nors ir labai draugiškas bei atsidavęs, su didžiausiu malonumu leisis pakalbinamas ir paglostomas, bet nepuls prie žmogaus, nešokinės, nesistengs palaižyti veido – elgsis ramiai, kaip ir dera brandžiam, išauklėtam šuniui.
Galbūt todėl buvo labai mylimas prieglaudos savanorių, tačiau nekrito į akį nė vienam augintinio išsirinkti atėjusiam žmogui.
Gal taip ir būtų nugyvenęs savo likusį gyvenimą prieglaudos narve, jei ne viena laimingai pasibaigusi nelaimė: prieš pat Naujuosius metus paslydo ant ledo, pasekmė – trūkę kelio raiščiai... Pamatę prieglaudos pagalbos prašymą padėti Vaitui pasveikti, ėmėmės jį globoti.
Vizitai pas gydytojus, operacijai skirti pinigai nenuėjo veltui – nepaisant garbaus amžiaus, operacija pavyko puikiai, Vaitas sparčiai sveiko. Neramino tik viena – po keleto dienų, praleistų šiltame klinikos stacionare po operacijos, laukė tas pats šaltas prieglaudos narvas. Tad matant greitą sveikimą, dėkingumo kupinas akis kaskart atėjus jo aplankyti, nusprendėme – Vaitas į prieglaudą negrįš. Neslėpsiu, buvo truputį neramu: visgi garbaus amžiaus šuo, nežinia, kur augęs, kaip auklėtas. Tačiau jau pačios pirmos dienos namuose išsklaidė visas dvejones: Vaitas – šuo inteligentas, tiesiog sutvertas gyventi namuose!
Nė vieno nugraužto gėlės lapelio, nė vieno neatsiklausus paimto daikto, nė vienos balutės namuose. Puikus pasivaikščiojimų partneris, mielas draugas, kartas nuo karto padedantis galvą ant kelių, taip švelniai primindamas, kad jau laikas jį paglostyti. Ir nors geriausiai jaučiasi šalia šeimininkės, tačiau visiškai nestresuoja ir jai išėjus – susiraito ant kilimėlio prie durų ir kantriai laukia. Nes jau žino – čia jo namai, čia visada sugrįš jo Žmogus, čia Vaitas gyvena savo orų, šunišką gyvenimą.
Kai pasimiršo patirti vargai, išnyko (na, gerai – beveik išnyko) baimė, kad šeimininkė jį gali palikti (užtat net ir namie, net snausdamas, Vaitas nuolat stengiasi bent akies krašteliu pasitikrinti, ar jis ne vienas), grįžo ir gyvenimo džiaugsmas: nė viena varna dabar nelieka nepavyta, nė vienas pro šalį praskrendantis karšto oro balionas nelieka neaplotas. O pasimėgavus ilgais pasivaikščiojimais, šeimininkei įsitaisius ant sofos su knyga rankose, taip gera susiraityti greta kojų ir saldžiai užmigti ramiu, laimingu miegu. Kas gali būti geriau, kai žmogus suranda savo šunį, o šuo – savo žmogų?
Daugiau skaitykite nebrisius.lt/"="">nebrisius.lt/"" target="_blank">NeBrisius.lt
