Per kiekvienas Kalėdas darbe renkame pinigus geram darbui nuo viso kolektyvo, ir per tas Kalėdas pinigai buvo renkami gyvūnų prieglaudai. Už surinktus pinigus nupirkome reikalingų lauktuvių ir nuvykome į vietą įteikti. Mus pakvietė apsižiūrėti ir tada akių negalėjau atitraukti nuo didelio rudo šuns, visi lojo, o jis ne, tiesiog sėdėjo, žiūrėjo didelėmis akimis ir vizgino uodegą.
Tai buvo mano Spartakas, jo istorija kaip daugelio: šalo tiesiog išmestas gatvėje ir niekas jo neieškojo. Sparkis – didelis šuo su dar didesne širdimi. Iš tolo atpažįsta mano automobilio garsą ir garsiai sveikinasi. Aš jaučiu jo dėkingumą kiekvieną dieną, šeimininko dėmesys jam yra didžiausias malonumas. Sparkis yra geras, didelis tinginys, iš naujo patikėjęs žmogumi, kuris šį kartą tikrai jo neišduos.
Kitas neįprastas gyvūnas mano gyvenime atsirado taip pat neplanuotai. Ieškojome pirkti žirgo ir tarp žirgų pamačiau parduodamą asiliuką. Pradžioje draugas labai prieštaravo jo įsigijimui, tačiau šiaip ne taip prikalbinau bent jau nuvažiuoti pažiūrėti, o pažiūrėję išvažiavome su savininkais sukirtę rankomis. Mano Turbo yra kaip didelis šuo, jis vaikšto iš paskos, reaguoja, kai šauki, krečia šunybes, valgo, ko negalima, pabėga, nugraužia virvę, atiminėja vištų maistą, bėgioja kartu su šunimis. Su Turbo sukūrėme stiprų tarpusavio ryšį, jis yra be galo protingas gyvūnas ir visai be reikalo lietuvių kalboje asilas reiškia kvailumą.
Na, o su gaidžiu buvo juokinga istorija. Žinutę apie šąlantį gaidį Pavilnyje prie tvenkinio pamačiau Facebook'e, dvi dienas jis niekur nesitraukė, žmonės suprato, kad tai pasimetęs arba išmestas paukštis. Iškart parašiau, kad paimsiu, nesitariau su niekuo, kita dieną prieglaudos darbuotojai jį gaudė su tinklu, nes draugiškai nusiteikęs jis nebuvo, gi gaidys. Tą pačią dieną parsivežiau jį, o ir draugės vištos jo jau čia laukė. Visada susilaukiame komplimentų, kad mūsų gaidys labai gražus, kaip veislinis, na, ir iš tiesų jis man – pats gražiausias.
Mūsų mažoji padūkėlė Žiunė buvo mums kalėdinis stebuklas, mes ją pasiėmėme iš prieglaudos prieš pat šventes. Per pačius šalčius ji šalo prie degalinės ir prašė kiekvieno sustojančio pagalbos. Degalinės darbuotojai jai patys padarė guoliuką ir šunytę maitindavo, o prasidėjus didžiausiems žiemos šalčiams, darbuotojai paskambino į prieglaudą, tačiau šeimininkai neatsirado, o toliau šalti ji nebegalėjo. Su draugu ilgai derėjomės dėl šuns namuose, derybas laimėjau, kai mano draugas pamatė Žiunę. „Šitą galime imti kad ir dabar,“ – pasakė jis. Prieglaudoje jai buvo duotas vardas Rūna ir mes norėjome jį pakeisti, bet kol galvojome, vadinome ją tiesiog šune. Ji taip priprato, o ir mes patys pripratome, tad ji taip ir liko – šunė.
Hiperaktyvi lauke, bet namuose galima net nesuprasti, kad yra šuo, čia ji be galo rami. Žiunė reikalauja daug žmogaus dėmesio ir meilės, labai mėgsta važiuoti mašina, sutaria su absoliučiai visais gyvūnais, visada geros nuotaikos, dievina ilgai miegoti ir atsikėlusi vartytis lovoje, net kartais į lauką prikviesti būna sunku. Mes su ja visur kartu keliaujame, ji yra mano angelas sargas. Aš esu labai laiminga gyvendama tokiame dideliame būryje gyvūnų, kurie kiekvieną dieną mane išmoko kažko naujo.
Daugiau skaitykite Nebrisius.lt
