Jei ne, sakėsi išvešianti jį į prieglaudą. Aš pokalbį girdėjau ir nedvejodama paskiau, kad taip, norime.
Mama susitarė, kad šuniuką atvežtų tą pačią dieną. Po kiek laiko jau ėjau pasiimti naujojo šeimos nario.
Kai jį pamačiau, širdis pradėjo virpėti, nes jis buvo toks mažytis, susigūžęs. Paėmusi mažylį priglaudžiau po striuke, kad nustotų drebėti ir sušiltų.
Visą kelią, kol nešiau, jis inkštė iš baimės, o parsinešus namo, iš karto užmigo guolyje. Visą šią istoriją prisimenu iki šiol. Jis dabar yra mūsų mažasis šeimos narys, kurį be galo mylime.
Daugiau skaitykite NeBrisius.lt
