Kiek save prisimenu, nuo mažų dienų mūsų šeimoje gyvendavo katinas, tad, kai pradėjau savarankišką gyvenimą, net nebuvo dvejonių, kokį augintinį turėsiu. Vieną gražią dieną pasiskelbiau, kad norėčiau mažo katinuko, ir tą pačią akimirką geri žmonės man pasiūlė atvažiuoti ir pasiimti mažą, rusvą, su sulaužyta uodegėle katinuką. Nuo tos dienos ir prasidėjo mūsų gyvenimas kartu.
Mano Goldukas labai rūpestingas: kiekvieną dieną atsidaro spintos duris, ištraukia kepurę ir atneša man. Atsimenu, kaip nusipirkau savo išsvajotas užuolaidas, parėjau namo su gera nuotaika, begaliniu džiaugsmu. Sakau, tuoj pat užsikabinsiu. Bet net nepradėjau kabinti, o jos jau buvo sudraskytos.
J. Jurkėnaitės nuotr.
J. Jurkėnaitės nuotr.
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Prisimenu dar vieną linksmą nutikimą. Kartą draugui ruošiau pietums lašišą. Viską taip gražiai, skaniai pagaminau, patiekiau į lėkštes ir nepagalvojusi nuėjau į rūsį. Grįžtu po 5 minučių — nei lašišų, nei katino! Gal kokią valandą Goldas buvo pasislėpęs, nes jautėsi turbūt kaip niekada kaltas. Tą vakarą su draugu valgėme sumuštinius...
Nežinau, kaip žodžiais išreikšti savo meilę jam, nežinau, ar taip galima mylėti gyvūną, bet aš jį myliu beprotiškai.
Tai yra visavertis mano šeimos narys. Jis yra išdykęs, pasiutęs neklaužada: kiekvieną dieną vis kažką iškrečia, kiekvieną dieną mes pykstamės, bet, kai jis ateina ant kelių, atsigula ir pradeda murkti, žiūrėdamas nekaltomis akutėmis į mane, tada aš viską pamirštu ir vėl jis tampa mano geriausiu katinu pasaulyje. Ir mano geriausiu draugu.
Daugiau skaitykite NeBrisius.lt