Praėjo 2 metai, močiutė atsigulė į patalą ir jau visi žinojome, kad nedaug liko. Vieną rytą atsikėliau ir buvo nepaprastai liūdna, pajaučiau, kad močiutei išėjus nebeturėsiu, kuo rūpintis, pasijutau nežmoniškai vieniša. Apsirengiau ir išėjau į gyvūnų prieglaudą prie „Akropolio”.
Eidama žinojau, kad grįšiu ne viena, kad kažką išgelbėsiu ir kažkam atiduosiu visą save, rūpinsiuosi ir mylėsiu. Gulėjo ji po kėde, tokia maža, be galo baikšti, susirangiusi į kamuoliuką. Jai buvo vos 3 mėnesiai, o 2 iš jų ji praleido prieglaudoje. Eilinė istorija: kalytė atsivedė šuniukų, o žmonėms, aišku, netikėtai, teko išvažiuoti į užsienį. Kitoms dviems mažylėms pasisekė anksčiau ir jos greičiau rado savo namus, o Florida ne. Tokį vardą jai davė savanoriai.
Aš pažiūrėjau į ją ir išvydau savąją Olgą. Nėjo ji pas mane, atrodė, lyg galvotų: „Man nieko nereikia, aš pratupėsiu čia ir kaip nors pasirūpinsiu pati savimi.“
Bandžiau paimti į rankas, tačiau ji muistėsi ir bandė pasprukti. Paklausiau, kada kalytė gimė, ir sužinojau, kad kovą – kaip ir aš. Tada pasakiau, kad eisiu nupirkti visko, ko jai reikia, ir važiuosime namo. Iškentėme nemalonų pirmąjį pasivažinėjimą taksi ir štai mes jau namie. Nepraėjo nei pora valandų ir turėjau uodegą visam likusiam nuostabiam laikui drauge.
Kol mažylė augo, netekau daug batų, jau nekalbu apie atviručių kolekciją, kuri buvo iškabinta ant sienos ir stebuklingai pavirto į skutelius ant lovos, keletą muzikinių dėžučių, lovos čiužinį ir visa kita. Bet juk aš pati kalta. „Ne vietoje palikai“, – man kaskart kartodavo mama. Tačiau visa tai buvo kompensuojama begaline laime.
O ir dabar, kol rašau, Olga sėdi, žiūri pro langą ir burbuliuoja ant kiekvieno, kuris praeina pro šalį, nes jis, matai, drumsčia šeimininkės ramybę. Ryte niekad nepramiegu darbo, nes net jei ir žadintuvą išjungiu, ji nuo manęs nutempia antklodę ar išbučiuoja visą veidą. Kai grįžtu namo, Olga iš džiaugsmo šokinėja ir inkščia.
Mes galvojame, kad tai mes juos išgelbėjame, kai paimame vargšus iš prieglaudos, bet tai ne visai tiesa… Tai jie mus išgelbėja, tai jie mūsų dienas nuspalvina visomis spalvomis, tai jie mus guodžia, kai liūdime, ir džiaugiasi kartu, tai jie eina koja kojon su mumis per gyvenimą. Juk jie vieninteliai padarėliai, kurie visada tave mylės labiau už save.
Ačiū tau, Olga, už begalinę meilę: myliu tave iki mėnulio ir atgal.
Vieną sekmadienį su Olga išėjome pasivaikščioti į Vingio parką. Užsukome pasėdėti į kavinukę ir ten mus pasitiko šuniukas, vardu Spurga. Negalėjome atsigėrėti tuo vaizdu, kaip Olga žaidė su Spurga.
Abu nusprendėme, kad Olgai reikia draugo šuniuko. Susiskambinau su Tautmilės prieglaudėle ir pasakiau, kad netrukus atvažiuojame. Atvykę pamatėme Sonią. Sakė, kad ją kaip tik šiandien buvo grąžinę buvo laikinieji šeimininkai, mat ji apsirgo. O mes net nemirktelėję sutikome ją pasiimti. Gydėme ją nuo bronchito, vežiojome pas veterinarus kas savaitę. Svarbiausia, kad jos vieną kitą pamilo.
Daugiau skaitykite NeBrisius.lt
