Į mūsų namus ji atkeliavo iš Balsių kaimo (čia jos laukė, deja, eilinio, kaime nepageidaujamo kačiuko likimas), būdama vos daugiau nei mėnesio amžiaus. Tada nešiojausi ją chalato kišenėje, nes traškesys, bumbtelėjimas ar čiaudulys buvo patys baisiausi garsai, o chalato kišenėje ir šilta, ir smagu.
Visa tai truko ne daugiau kaip savaitę ir prasidėjo begalinis dūkimas, žaidimai, vazonų kapstymai. Ji kaip magnetukas traukia visus, kas ją pamato, nes žmonės Kisiūnei – įdomiausias žaislas. O geriausia – plikos pėdos!
Tačiau net labiausiai padūkusi katė, atėjus vakarui, minkštais žingsneliais atkeliaus į lovą ir susirangys šalia, suteikdama neapsakomą švelnumo ir jaukumo jausmą, nors ką tik tu ją vaikeisi su šukomis ar nagų žirklutėmis.
Daugiau skaitykite NeBrisius.lt
