Gimtadienio vakarą mama buvo apstulbinta tokio siurprizo, o jos kolegės, veterinarijos gydytojos, iš karto pradėjo spėlioti iš Dobilo pėdų, kokio dydžio jis užaugs.
Pirmieji keli mėnesiai buvo sunkūs, mamai niekaip nesisekė šuniuko išauklėti, taigi nusprendžiau pasiimti Dobilą gyventi kartu su manimi sostinėje. Kadangi nelabai mokėjau elgtis su šunimi ir buvo gaila jį vieną palikti namie, pradėjau vestis kartu į darbą. Tuo metu dirbau apie 30 žmonių komandoje reklamos agentūroje, kurioje buvo ir labiau patyrusių šunų augintojų.
Ten prasidėjo tikrasis Dobilo auklėjimas. Dobilas agentūroje gyveno savo nepriklausomą, autonominį gyvenimą, turėjo savo „draugelių“ ir kolegos jį vadino „Client's departament director“, nes bene kiekvienam verslo klientui užsukus į svečius ir sutikus Dobilą nukrisdavo oficialumo apsiaustas.
Toliau laukė vakarai mieste su draugais, kino peržiūros po atviru dangumi, vasaros festivaliai, keli susprogdinti vaikų kamuoliai ir gausybė visokiausių nuotykių.
Taigi Dobilas užaugo gyvendamas aktyvų socialinį gyvenimą. Kartu leidome laiką keturiuose skirtinguose biuruose, pakeitėme kelis butus ir viename iš jų sutikome geriausias bendraauklėtojas – Beatą ir Jurgą, kurios sukūrę Dobilo Facebook puslapį (Dobilas. The Dog).
Dobilo pomėgis pozuoti padėjo jam padaryti karjerą kine – Dobilas buvo pastebėtas režisieriaus Vyto ir nusifilmavo jo trumpo metro filme „Manifestas“ bei kiek vėliau komercinėje kefyro reklamoje.
Šiuo metu Dobilui yra 5 metai, jis pagaliau tapo ramus ir paklusnus šuo, kuris namie yra geriausias poilsio draugas, o jeigu reikia, gali padėti pabėgėti ir kokį vieną kitą kilometrą. Labiausiai mėgstu vakarais eiti su juo pasivaikščioti, kai niekur nereikia skubėti. Tie pasivaikščiojimai tapo pačiomis geriausiomis mano gyvenimo akimirkomis.
Daugiau skaitykite NeBrisius.lt