Pas tėvelius nuo mažens su broliu augindavome katinus, šunis, žiurkėnus ir triušiukus. Pradėjusi studijuoti ir neturėdama nuolatinės gyvenamosios vietos negalėjau įsipareigoti auginti katino, bet vis tiek norėdama prisidėti prie jų išlaikymo, esant galimybei, aukoju, o pradėjusi dirbti, kasmet savo 2 proc. skiriu prieglaudoms.
Ž. Žilinskaitės nuotr.
Užsukus į globėjų namus, sesutė pasislėpė, o broliukas iš karto atėjo prie manęs. Pusvalandį globėjai po visus namus ieškojo sesutės, o tuo metu broliukas miegojo man ant kelių. Tada jie sugalvojo suvilioti ją maistu ir pavyko – katytė užsimiegojusi išlindo iš spintelės. Turėjome išsirinkti vieną, nors labai norėjosi abiejų, tačiau pasirinkau berniuką, nes jis iš karto priėjo prie manęs. Globėjai taip pat minėjo, kad berniukas daug ramesnis nei sesutė, tačiau parsivežus namo jau kitą dieną jis siuto visuose namuose, kandžiojosi ir žaidė. Taigi vis pagalvojame, jei jis buvo ramesnis, tai kokio pasiutimo tuomet jo sesutė!
Globėjai jį vadino Dzingučiu, tačiau tik paėmę į rankas nusprendėme, kad jis bus Meška, nes šis gyvūnas mums labai patinka, tačiau jo auginti namie negalima, todėl dabar turime savo mini Mešką. Į mūsų namus jis atkeliavo, kai jam tebuvo mėnuo, o dabar jis atšventė jau pusės metų gimtadienį. Namie jis vienintelis augintinis, todėl yra labai išlepintas. Nėra namie tokios vietos, kurioje jis nebūtų pabuvęs. Nuo pirmų dienų labai mėgsta kandžiotis, visuomet žaisdamas puola į kojas ir dantimis bei nagais iš visų jėgų drasko kaip šuniukas.
Susiję straipsniai
Dabar jau vis dažniau pabūna katiniškas ir leidžiasi glostomas, o labiausiai jam patinka būti nešiojamam po namus, tuomet jis nurimsta ir užmiega. Kai nemiega, kapsto gėles, skabo jų lapus, viską mėto nuo stalo, supasi užuolaidose, smulkina tualetinį popierių ir krečia kitas išdaigas. Veterinarijos klinikoje jau visi darbuotojai jį žino dėl charakterio ir praminė skraidančia vovere. Reikėjo keturių vyrų, kad šiam mažam katinukui suleistų skiepą ir paženklintų.
Ž. Žilinskaitės nuotr.
Esame labai laimingi turėdami Mešką. Smagu, kai kiekvieną rytą pradarius miegamojo duris jis atbėga į lovą ir puola kandžiotis, kad puola į batų raištelius, neleisdamas jų užsirišti, o po darbų jis kiekvieną kartą pasitinka prie durų ir, kol būna myluojamas, garsiai murkia. Neįsivaizduojame savo gyvenimo be augintinio, nes dėl jo krečiamų išdaigų nebūna laiko liūdėti.
Daugiau skaitykite NeBrisius.lt