Tai bent – vietoje vieno šuns penki ir iškart!.. Bet priėmiau iššūkį. Taip pas mane atsirado didelis narvas, jame – du nerimstantys patinėliai ir dvi patelės, kiekvienas su savo charakteriu, ir jų nuostabi mamytė, trumpaplaukė Dangė, rasta Druskininkuose. Nors visi turėjo vardus, netyčiomis jų būdas iš naujo padiktavo labiau tinkančius.
Greitai atėjo gegužė, visi maudėsi saulės spinduliuose ir veržėsi į pievą lakstyti tarp kiaulpienių; putlutis Meškis, nenustygstanti ir dominuoti besiveržianti Rudė, nepaprasto grožio pusiau balta – pusiau juoda Ledi ir Kutas (kuris anksčiau buvo vadinamas Protu). Jis keitėsi – tai buvo narsus, nenustygstantis ir be galo mėgo žaisti su mano ilgais plaukais, tai išsiblaškęs – visiems davus maisto, užuot puolęs ėsti, ilgai stumdinėdavo vieną maisto gabaliuką ir atsipeikėdavo, tik kai jau beveik nieko nelikdavo. Visi jau ūgtelėję pradėjo prašytis į lauką, o jis niekaip negalėjo peržengti durų slenksčio, matyt, jau tada norėjo pasilikti. O labiausiai žmonės pastebėdavo, kad dėl baltos spalvos kailio po akimis jis visada atrodė lyg apsiverkęs.
Daug miško takelių išvaikščiojau su Dange, o mažuosius vežiojau reikalingų skiepų. Kai jiems nebereikėjo motinos pieno, atėjo metas atsisveikinti. Perdaviau išmyluotą Dangę jos ilgai laukusiems naujiems šeimininkams ir palinkėjau geros kloties. Mažieji liko „SOS gyvūnų“ namelyje ieškoti naujos šeimos, bet atsisveikinimas užtruko. Sėdėjau su Kutu ir Ledi ant krūtinės ilgai ilgai Praėjo gal valanda, gal dvi, jie miegojo. Galiausiai paprašiau, kad Kutas dar pernakvotų namuose. Juk jis dar toks mažas. Savanorė supratingai nusišypsojo. Ir kitą kartą, kai po geros savaitės atvežiau jį į prieglaudą, tai jau buvo kitu tikslu – užpildyti dokumentus. Kaip puiku, kad teko prižiūrėti jo mamą, nes žinau, į ką bus panašus užaugęs.
Jeigu Kutas gerai suprastų lietuviškai, tikriausia vaikščiotų užrietęs nosį, nes kur beeitume, visur girdime: koks mielas, koks gražus šuniukas! O jei rimtai, jis ne tik mielas, bet ir imlus, nes jau spėjo baigti pirmą klasę (t. y. kursą šunų dresūros mokykloje), kur, nors būdamas mažiausias ir jauniausias, su visais bendravo kaip su sau lygiais. Nuostabu matyti, kaip jis auga, kaip drąsėja – iš pradžių bijojo lipti laiptais, o dabar jis greitesnis už visus, nesibijo jokio už jį gerokai didesnio šuns. Ir kaip puikiai saugo – niekas neprasprūsta pro jo budrią akį. Nuolat juokina visus savo išdaigomis, o vakare, prieš užmigdamas, susirango į kamuoliuką ir palaimingai atsidūsta.
Štai taip, savaime, pamažu pasirinkome vienas kitą.
Daugiausi skaitykite NeBrisius.lt