Pamenate sieros rūgštimi apipiltą šunį? Pažiūrėkite, kaip jis gyvena dabar

 

Viliuosi, kad dar pamenate prieš du metus iš Vaidotų, Vilniaus raj., gelbėtą šunį Šansą. Apie jį skaitykite čia: https://augintinis.lrytas.lt/suteik-namus/zmones-pakraupe-suniui-nukirto-uodega-pyle-sieros-rugsti.htm 
Vardas jam buvo parinktas labai taikliai, nes jis gavo antrą šansą ir dabar turi nuostabią šeimininkę ir gyvena laimingą ir tikrai labai gerą gyvenimą. 

Šį straipsnį parašiau dėl to, kad nusibodo nuolatinis negatyvas visuose puslapiuose ir laidose. Norisi gerų istorijų, norisi pozityvo. Taigi nusprendžiau pati skleisti geras naujienas.
Dar šį straipsnį rašiau dėl to, kad noriu padėkoti dar kartą visiems žmonėms, kurie padėjo, prisidėjo prie gelbėjimo, aukojo pinigus, dalinosi skelbimu, nes tik jūsų visų dėka šis šuo yra gyvas, beveik sveikas, turi labai gerus namus, labai labai jį mylinčią šeimininkę, netgi dvi šeimininkes, tai Lina ir jos mamytė Birutė, Šansas turi labai didelį voljerą dienai žaidimams ir kitą su šiltu namu nakčiai (miegamąjį). Gauna tiek dėmesio ir meilės, kiek niekada iki šiol nėra matęs. 

Aš pati nuvykau jo aplankyti po dviejų metų pertraukos, bet jis net nesulojo ant manęs, priėmė kaip savą, be jokių problemų buvau užėjus į jo voljerą,  jokio urzgimo, jokios agresijos, tik žaisti norėjo. Buvau jį apkabinus, apsikabinau labai didelę jo galvą, jaučiau jo jėgą ir tuo pačiu metu buvo ir labai džiugu, kad pavyko išsaugoti šią gyvybę, šį keturkojį brolį ir kartu nejauku, nes jėgos jis turi tikrai labai daug.

Tačiau Šansui nė į galvą nešovė urgzti ar rodyti nepasitenkinimą. Jis visiškas gerietis. Didelis kaip meškinas. Džiaugiasi gaudamas daug meilės, dėmesio ir skanaus maisto. Turi keistą pomėgį kasti duobes, visas jo voljeras iškasinėtas. Ir jis gyvena. Gyvena ir džiaugiasi gyvenimu. 

Kaip sako jo šeimininkė Linutė, tai puikus pavyzdys visiems, kad patyrus net labai baisius dalykus vis tiek mes visi turim šansą atsitiesti, turim galimybę pasistengti užmiršti blogus dalykus, atleisti ir vėl patikėti, patikėti žmogumi, įsimylėti, turim dar vieną galimybę būti laimingi.

Kaip ir Šansas, tiek kartų kankintas, tiek kartų skriaustas žmogaus –  tačiau užmiršęs visą blogį vėl patikėjo žmogumi, Žmogumi iš didžiosios raidės – Lina, kuri atiduoda šiems skriaustiems ir luošintiems šuniukams visą širdį, visą meilę, laiką, dėmesį ir gerumą. 

Tik gyvūnų dėka aš pažinau daug nuostabių žmonių, su kuriais bendrauju gyvai. Jie šilti, jautrūs, tikri žmonės su didelėmis širdimis. Jų tikrai mano kelyje atsirado labai daug ir tai tik gyvūnų dėka.

Jei nebūčiau išdrįsus ieškoti pagalbos Šansui, jei būčiau nusisukusi kaip dauguma, šių nepaprastų žmonių mano gyvenime nebūtų. 

Todėl raginu visus – nebijokite, nenusisukite, nepraeikite pro silpnesnį, pro vaiką, benamį gyvūną, sergantį ar sužalotą. Būkime drąsesni. Tik tada kai mes išdrįstame, kai truputį pasistengiame dėl kito, tik tada kai išeiname iš savo komforto zonos ir bent pabandome įveikti savo baimes, tik tada mums atsiveria visai kitoks pasaulis, mes pamatome tai, kas iki tol buvo nuo mūsų paslėpta, mes pajaučiame kai ką naujo, mūsų gyvenimas tada nusidažo visai kitomis spalvomis.

Ačiū mielieji Žmonės iš didžiosios raidės, kurie nebijojo, kurie ištiesė pagalbos ranką, kurie stengėsi visaip padėti Šansui, tikrai buvo verta. Jūsų labai daug ir visi jūs nuostabūs. Ačiū jums, mes su Šansu labai jus mylime. Ačiū už galimybę, už suteiktą šansą, už gyvenimą. Ačiū už viltį. 

Šią istoriją kartoju dar ir dėl to, kad priminti, jog net pats baisiausias, suluošintas, netekęs galūnių ar regėjimo gyvūnas gali pasveikti ir net surasti namus ir jį mylėsiančius šeimininkus, jei tik mes suteiksim jiems šansą, šansą išgyventi, jei tik mes nenusisuksim ir duosim jiems dar vieną galimybę. 
Ir kuo mūsų bus daugiau, tuo bus lengviau susivienijus padėti silpnesniam ir kenčiančiam. 

Ir dar ką norėjau pasakyti...
Dabar tiek daug nelaimingų ir viskuo nusivylusių žmonių. Mielieji ir aš anksčiau tokia buvau, bet įvyko stebuklas ir aš pasikeičiau, labai pasikeičiau, aš atradau džiaugsmą ir gyvenimo prasmę, aš išmokau dalintis. 
Kai aš tik norėjau gauti, turėti, imti, tada buvau liūdna, nelaiminga, man labai nesisekė, nes gyvenimo tiesa yra ne tokia. 
Pirmiausia reikia duoti, pasidalinti ir tik tada mes gausime. 
Jau žinau ką skeptikai burba dabar sau po nosimI, ne tikrai nereikia atiduoti kaimynui savo automobilio ir nereikia perrašyti draugui turto, aš ne apie tai. 

Kai išmoksite ištiesti pagalbos ranką, kai išmoksite dalintis, kai išmoksite duoti tam, kam šiuo metu reikia daug labiau nei jums, tik tada suprasite, tik tada jums ims sektis, tik tada jūs pasaulį pamatysite visai kitokį nei iki šiol.   Tik tada jums patiems pagalba atsiras kaip tik tuo momentu, kai jums jos labiausiai reikės ir visai ne iš ten, iš kur jūs jos tikėjotės. Tai kaip bumerangas, kur jį bepaleistum,  jis visada grįžta atgal. Jei paleidai blogį, jis grįš ir trinktelės jums per galvą. Jei paleidai gėrį, jis irgi grįš ir aplink jus pražys žiedai ir nušvis saulė. 

Daug žmonių ragino migdyti Šansą, siūlo migdyti aklus kačiukus. Sako kam reikia juos gelbėti, mėtyti beprasmiškai pinigus, geriau sveikus paimti iš kiemo ir lėšų mažiau ir namus greičiau ras. Bet migdyti tai tik žodis, gražesnis žodis, o realiai jis reiškia – nužudyti. 

Brangieji, jeigu jūs netektumėte galūnės ar regėjimo argi dingtų jūsų noras gyventi?  Tikrai ne. Taip ir tie gyvūnai ar sveiki, ar suluošinti, ar be kojos ar praradę regėjimą, jie irgi labai labai stipriai nori gyventi, kaip ir mes visi. O mes tik turime suteikti jiems galimybę. 

Būkime truputį geresni, bent pabandykime pasidairyti, pažiūrėti, gal kažkam šalia jūsų labai reikia pagalbos. Nebijokite, nebijokite atverti savo širdies, gyvūnai niekada neišduoda. Už pagalbą ir išgelbėjimą jie atsilygina begaline meile ir atsidavimu. Pati buvau tokio įvykio liudininkė ir ne kartą. 

Išmokime duoti ir dalintis tam, kad gauti.

Su meile Asta ir Šansas.