Tuomet Bitei buvo 2 mėnesiai, tikra mažutė išdykėlė. Vardo nekeičiau, nes jai jis labai tiko, tinka ir tiks. Kai supyksta, tampa tikra širšė. Bet viskas trunka labai trumpai ir bitutė vėl dūzgia. Niekada neauginau šuns, taigi nerimavau, ar susitvarkysiu. Balutės mano kambaryje, graužiama pianino kėdė ir vakarinis cypimas – prašymas įsileisti į lovą.
Ž. Žilinskaitės nuotr.
Girdėjau iš aplinkinių visokiausių pasisakymų, kad užsikroviau vargą, šuo kankinasi augdamas bute. Tačiau drįstu tai paneigti. Manau, kiekvienas galėtų mažiau praleisti laiko valgydamas prie televizoriaus ir išeiti pasivaikščioti su šunimi, apsižvalgyti aplink, pabendrauti su kaimynais, bei stebėti, kaip kyla saulė ar spindi žvaigždės danguje. Ir štai turiu nuostabią draugę, kuri neleidžia liūdėti.
Ji visuomet pasivaikščios drauge ir pralinksmins savo išdaigomis. Pats geriausias jausmas yra grįžti namo ir pamatyti, jog tavęs laukia ištikimiausia drėgna nosytė, kuri pabučiuoja ir nepaleidžia iš savo glėbio. Mano Bitė mylima visų. Jei tapsi jos draugu, saugos tave ir nepamirš tavęs niekada.
Daugiau skaitykite NeBrisius.lt