Tai jauniausiam mano sūnui Nojui (16 m.) buvo didžiulė tragedija, nes su Marsu jis drauge užaugo. Ir didžiausias Nojaus noras buvo pasiimti šunelį, bet būtinai iš prieglaudos. Norėjome padėti likimo nuskriaustiems gyvūnėliams, negalėjome būti abejingi. Vieną žinojome, kad šunelis nebus rišamas prie būdos, gyvens namuose ir bus mūsų visavertis šeimos narys.
Šių metų birželio 15 d. lygiai metai, kai Zarutė gyvena pas mus. Prieš metus į gyvūnėlių šventę Papilės miestelyje atvyko „Telšių uodegėlė“ su savo globotiniais.
Kadangi mano sūnus Nojus dalyvavo šventėje su žirgais, nutariau nueiti pasižiūrėti pasirodymo. O atėjusi ten pamačiau Zarutę, jai buvo maždaug 4 mėnesiai, tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Ji buvo labai meili, tas žvilgsnis – negalėjau jam atsispirti. Paprašiau šunelio globėjų, kad leistų parodyti šuniuką sūnui.
Nojus, pamatęs Zarą, taip pat panoro ją pasiimti. Globėjai papasakojo, kaip ji atsirado pas juos: ją rado dėžutėje paliktą laiptinėje. Sutarėme su globėja, kad po savaitės atvyksime į Telšius jos pasiimti. Tik apie mūsų planus nežinojo tėtis. Buvome jam užsiminę, kad norėtume priglausti šunį, tačiau jis smarkiai prieštaravo, tik niekas jo neklausė, nes sūnaus noras man buvo svarbesnis.
Sutartą dieną nuvykome jos pasiimti. Zarutė, pamačiusi mus, iškart apsidžiaugė, be problemų parsivežėme, atrodė, kad ji pas mus nuo gimimo. Sūnus iš savo sutaupytų pinigų nupirko Zarutei visokiausių gėrybių: drabužėlių, žaisliukų, guolį ir t. t. Parsivežę Zarą laukėme vakaro, kada tėtis grįš iš darbo. Grįžo tėtis.
Atrodo, kad taip turėjo būti: Zarutė tuoj puolė džiaugtis, šokinėti iš laimės ir tėtis pamilo ją iškart. Zarutė labai imli greitai išmoko prašytis į tualetą, moka visas pagrindines komandas, yra labai draugiška. Kadangi mes su ja praleidžiame daugiausia laiko, ji labai prisirišo prie manęs ir Nojaus.
Nenori būti viena, mes ją visur vežamės kartu, stengiamės jos nepalikti. Jei lieka viena, visada laukia, kada grįšime, atsigulusi ant palangės ir, žinoma, kartais pridirba aibių. Džiaugiuosi, kad Nojus nusprendė pasiimti šunelį iš prieglaudos, o mes jam pritarėmė. Dabar turiu pačią geriausią draugę, mes karu ir mašinoje važiuojame, ir bėgiojame, ir miegame.
Labai ją mylime, lepiname ir džiaugiamės, kartais pajuokaujame, kad Zarutė pakliuvo į šunų rojų, nes ji – mūsų princesė.
Daugiau skaitykite: https://nebrisius.lt/
