Buvo šiltas birželio rytas, pasiėmiau telefoną pasižiūrėti, kas įvyko naujo pasaulyje, kol miegojau. Ir kaip tik tuo metu „SOS gyvūnai“ ieškojo šeimininkų balandį gimusiems šuneliams. Iš pirmo žvilgsnio įsimylėjau mažą, pūkuotą, meilių akių šunytį, o kai perskaičiau, kad jo vardas Bučkis, iš karto nedvejodama paskambinau duotu telefono numeriu.
S. Tamošiūnės nuotr.
Susiję straipsniai
Atsiliepė savanorė Andželika, kuri globojo mažylius, ir sutarėme dėl susitikimo. Nors Jovydas neprieštaravo, kad turėtume gyvūną, tačiau sutarėme, kad nuvažiuosime tik pasižiūrėti šunelio.
Nuvažiavome pas savanorę, kuri išsinešė Bučkį į lauką ir padavė jį tiesiai man į rankas. Mano širdis tiesiog apsalo, o Bučkis puolė bučiuoti mane, kaip ir pridera tokio vardo atstovui. Visiems šypsenos buvo iki ausų.
Taip ir parvažiavome namo su Bučkiu ant rankų. Jis buvo toks mažytis, toks nedrąsus naujoje vietoje ir visą laiką norėjo būti tik man ant rankų. Iki šiol džiaugiuosi, kad jis yra mūsų gyvenime: linksmas, padykęs, protingas, žaismingas, gražus ir be galo draugiškas mūsų šeimos narys.
Daugiau skaitykite https://nebrisius.lt/
Susiję straipsniai
