Vėžiu sirgusi Dovilė Šakalienė, gelbėdama kitų gyvybes, pati įveikė gyvenimo negandas

Politikė ir visuomenė veikėja Dovilė Šakalienė pasidalijo jautriomis istorijomis apie išgelbėtus gyvūnus, kurie padėjo įveikti šeimai tekusius sunkumus. Tai tryks katės Džekė, Ema ir Hobsas

 Net ir sirgdama vėžiu D. Šakalienė nenustojo gelbėti kitų gyvybes.<br> E. Rutkauskaitės nuotr.
 Net ir sirgdama vėžiu D. Šakalienė nenustojo gelbėti kitų gyvybes.<br> E. Rutkauskaitės nuotr.
 Net ir sirgdama vėžiu D. Šakalienė nenustojo gelbėti kitų gyvybes.<br> E. Rutkauskaitės nuotr.
 Net ir sirgdama vėžiu D. Šakalienė nenustojo gelbėti kitų gyvybes.<br> E. Rutkauskaitės nuotr.
 Net ir sirgdama vėžiu D. Šakalienė nenustojo gelbėti kitų gyvybes.<br> E. Rutkauskaitės nuotr.
 Net ir sirgdama vėžiu D. Šakalienė nenustojo gelbėti kitų gyvybes.<br> E. Rutkauskaitės nuotr.
 Net ir sirgdama vėžiu D. Šakalienė nenustojo gelbėti kitų gyvybes.<br> E. Rutkauskaitės nuotr.
 Net ir sirgdama vėžiu D. Šakalienė nenustojo gelbėti kitų gyvybes.<br> E. Rutkauskaitės nuotr.
 Net ir sirgdama vėžiu D. Šakalienė nenustojo gelbėti kitų gyvybes.<br> E. Rutkauskaitės nuotr.
 Net ir sirgdama vėžiu D. Šakalienė nenustojo gelbėti kitų gyvybes.<br> E. Rutkauskaitės nuotr.
 Net ir sirgdama vėžiu D. Šakalienė nenustojo gelbėti kitų gyvybes.<br> E. Rutkauskaitės nuotr.
 Net ir sirgdama vėžiu D. Šakalienė nenustojo gelbėti kitų gyvybes.<br> E. Rutkauskaitės nuotr.
 Net ir sirgdama vėžiu D. Šakalienė nenustojo gelbėti kitų gyvybes.<br> E. Rutkauskaitės nuotr.
 Net ir sirgdama vėžiu D. Šakalienė nenustojo gelbėti kitų gyvybes.<br> E. Rutkauskaitės nuotr.
 Net ir sirgdama vėžiu D. Šakalienė nenustojo gelbėti kitų gyvybes.<br> E. Rutkauskaitės nuotr.
 Net ir sirgdama vėžiu D. Šakalienė nenustojo gelbėti kitų gyvybes.<br> E. Rutkauskaitės nuotr.
Daugiau nuotraukų (8)

Dovilė (NeBrisius.lt)

Apr 5, 2018, 8:45 AM

Džekė

Ji buvo ne pirmas kačiukas, kurį radau. Bet pirmas, kuriam neradau kitų saugių namų. O aš buvau klaikiai alergiška. Vien kalbėdama su nauja praktikante, namie auginančia katytę, čiaudėjau ir ašarojau, tai neturėjau jokių vilčių pati priglausti pūkuotuką.

Ir tada radau ją. Mažutį, purviną grumstelį pakelėje. Nieko nematanti, viena akytė išplėšta, kabanti ant kažkokio kruvino siūlo, kita akytė užklijuota pūlių, ir pati katytė tokia išbadėjusi, kad tarp miniatiūrinių dantukų buvo įstrigę žemės ir žvirgždo grūdeliai.

Net nežinau, kaip neapsipyliau ašaromis paėmusi ant rankų tuos purvinu kailiuku aptrauktus kaulelius. Kažkaip užspaudžiau gerklę gniaužiantį graudulį, kartojau sau – negalvoti, tik negalvoti.

Klinikoje iškart paklausė ar norime „užmigdyti“. Sakau – kaip, kodėl, negi ji neturi šansų išgyventi, ar ji taip baisiai kenčia? Ne, atsako daktaras, tiesiog kam jums tas vargas ir išlaidos. Wow.

Nuvažiavome į kitą kliniką. Kasdien vežiojome ją statyti lašelinių, valyti žaizdas, nes negalėjau palikti ten – tokios bejėgės ir neturinčios jėgų net kniaukti. Ji tik žiopčiojo kaip maža žuvytė. Po savaitės išgirdom pirmą plonytį „miau“. Dar po savaitės ji sustiprėjo tiek, kad galėjome operuoti akytę.

Džekutė atsigavo, ėmė miegoti ne tik man ant kelių ar ant krūtinės, bet ir ant sofos saulėkaitoje. Toks mažytis kūnelis su pūpsančiu pilviuku ir visiškai atsipalaidavęs snukutis. Žiūrint į ją galėjai suprasti, kad gyvenimas yra gražus, net jei tenka išgyventi siaubingų momentų.

O tada ji susirgo maru, ir vėl klinika, 10 procentų išgyvenimo tikimybės. Ir vėl atsigavusi balta lepūnėlė mėgavosi saulyte.

O tada nupliko – atsigavo organizme tūnojęs grybelis. Graudžiai plikos rožinės ausytės ir keistai „sfinksiškas“ snukutis visai nesiderino su puikia nuotaika ir labai geru apetitu. Ir šitą išgyvenom. Ko aš išmokau iš Džekės – tai noro gyventi. Nepaisant nieko džiaugtis gyvenimu, nes jis yra gražus.

PS. Po dviejų savaičių nustojau ašaroti ir kraujas iš nosies nustojo bėgti. Dar po savaitės išdrįsau nustoti gerti vaistus nuo alergijos. Ir viskas. Gyvenimas yra gražus.

Ema

Tą vasarą sužinojau, kad sergu vėžiu. Mano vaikui tai buvo sunki žinia. Ir tą vasarą mes radome katę su kačiukais prie gretimo namo. Pavyko visus pagauti.

Mamytei suradau namus Kaune, pas vienišą paromis dirbančią moterį. Jos tapo geromis draugėmis jau per kelias savaites. Vienam mažyliui, ryžam rainiukui, namais tapo užmiesčio sodyba, kur meilės ir rūpesčio užteko ir jam, ir dviem draugiškiems šunims.

O štai mažytė mergytė vėžlio kiauto spalvos kailiuku liko mums. Mano sūnus pasakė, kad jis ja rūpinsis. Psichologas pritarė, kad jam tai gali padėti įveikti sunkius jausmus dėl mano ligos. Ir Ema liko pas mus. Pasišiaušusi, šnypščianti ant senbuvės Jackie, mažytė, vos didesnė už apelsiną.

Drąsuolė, medžiotoja, tyrinėtoja. Ir kartu labai draugiška. Niekada niekam neįdrėskusi, be garso tipenanti juodos aksominės odos letenėlėmis per palanges ir lentynas. Kai žiūri į apvalias gintarines Emos akis – supranti, kad katė ir pantera yra seserys. Laukinės, stiprios, bet švelnios ir meilios.

Hobsas

Tą šaltą gruodžio pradžios vakarą mano vyras paskambino į namų duris. Kodėl, galvoju eidama atidaryti – raktus gi turi. Atidarau, o jis laiko rankose mažuti kamuolėlį. Vos atakusį katinuką. Dar net dantis ne visus „bičelis“ turėjo. Kvepėjo kažkuo šiltu. Buvo akivaizdu, kad įveikti net vieną laiptą jam būtų neįmanoma misija, o jau užlipti į trečią aukštą – jokių šansų.

Kažkas pametė prie mūsų durų. Matyt nutarė tokiu būdu išdalinti kačiukus. Net nutirpau, pagalvojusi, kas būtų nutikę, jei laiptinėje vėl būtų perdegusi šviesa ir mano vyras savo dideliais batais būtų tiesiog užlipęs ant šito miniatiūrinio pūkelio. Brrr... gerai, kad buvo šviesu.

O mažius jautėsi laimingas ir ramus. Aš rašiau skelbimą, straipsnį į portalą, o jis susirado mano sterblę ir išsijungė. Pirmą naktį nuo jam paruošto guoliuko atropojo ant mano kaklo ir ten užmigo. Taip ir prabusdavau ryte su gyva apykakle.

Po onkologinės operacijos sunkiai gijęs išpampęs raudonas randas ėmė blykšti, trauktis, šiandien to siūlelio net nepastebėsite. Tai neišsiunčiau tų straipsnelių. Juk kaip galėjau atiduoti savo gydytoją?

Taip ir liko šmikis ir išdykėlis Hobsiukas pas mus. Sofai atėjo galas – dar nemačiau taip įnirtingai viską draskančio pasiutėlio – net nukirpti nagai nepadeda. Bet štai jam jau dveji metai, „draskėliškumas“ rimsta, gal net išdrįsim pervilkti vargšę sofą.

Daugiau skaitykite NeBrisius.lt

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.