Prieš 11 metų, vieną vasaros rytą, kaip žaibas iš giedro dangaus iš krūmų iššoko mažas, šlapias, blusuotas ir sužalota letenėle katinėlis. Ilgai nemąsčiusi parsinešiau jį namo. Tėvai, žinoma, nebuvo labai patenkinti, kadangi tuo metu jau turėjome aštuonis „pamestinukus“, kuriuos naktį, prie sodybos namelio, mums tiesiog atnešė dėžėje ir paliko. Nežinau kodėl, tačiau iš visų mažylių būtent šį nusprendėme „įsivaikinti“ ir pavadinome jį Kuzia.
Atsimenu, kad beveik metus teko intensyviai gydyti ausų erkutes ir žaizdą ant letenėlės. Dabar Kuzia – jau senjoras ir vyriausias mūsų šeimos narys. Iš mažo, 300 gramų sveriančios mažylio, jis tapo storuliu, sveriančiu 10 kilogramų. Dar niekada gyvenime nesame turėję tokio mielo ir draugiško gyvūnėlio.
Po kelių metų mūsų šeimoje atsirado dar vienas katinas – Kycia. Vaikščiodama parke prie upės išgirdau pagalbos šauksmą. Nieko nelaukdama lipau per tankiai apaugusius krūmus ir radau mažą, išsigandusį ir sušalusį pūkuotą kamuoliuką. Deja, dėl vaikystėje patirtos traumos, Kycia nesugebėjo socializuotis ir iki šiol jis yra be galo baikštus. Išgirdęs durų skambutį jis pasislėpė po vonia ir fotosesijoje sudalyvauti atsisakė.
Mūsų namuose visada gyveno ir šunys, todėl prieš 3 metus išgelbėjome kalytę, vardu Čikita. Jos gyvenimo istorija taip pat nėra linksma. Žinome tik tai, kad ji gyveno Tauragėje, o vėliau dėl nežinomų priežasčių atsidūrė Tauragės sanitarinėje tarnyboje. Socialiniame tinkle „Facebook“ pamatėme nuotrauką – narve sėdinčią mažą, šokoladinę kalytę su neapsakomai liūdnomis akimis. Kelias dienas svarstėme kaip galėtume ją pasiimti, visgi, nuo namų iki Tauragės atstumas nėra mažas, o savo transporto neturime.
Labiausiai jaudinomės dėl to, jog namie jau gyveno du katinai, ir nežinojome, kaip jie sutars su šunimi. Tačiau, praėjus savaitei, sulaukėme džiugių žinių – mūsų Čiką atgabeno į Vilnių! Sužinojome, kad prieglaudos „SOS Gyvūnai“ direktorė Ilona surado jai globėją, todėl nieko nelaukdamos paskambinome jai ir susitarėme dėl susitikimo. Kai pamatėme gražuolę Čiką – įsimylėjome iš karto. Mums be galo pasisekė, kad ji puikiai sutaria su kitais gyvūnais – galėjome be jokių abejonių parsivežti ją namo. Čikita sugebėjo vos per akimirką išgydyti mūsų sielas po skaudžios netekties. Kiekvieną dieną ji dovanoja mums šypsenas, meilę ir atsidavimą.
Esu įsitikinusi, kad katinai yra mano silpnybė, kuriai niekada gyvenime nesugebėsiu atsispirti. 2017 metų vasarą ilgai įkalbinėjau tėvus pasiimti dar vieną kačiuką iš prieglaudos, tačiau nuolat atsirasdavo kliūčių, todėl, laikui bėgant, pasidaviau. Visgi, net man pasidavus, vos po dviejų savaičių kaimynai papasakojo, kad rūsyje katė paliko merdintį kačiuką.
Nedelsiant nubėgau jo ieškoti. Vos po kelių minučių mano rankose tupėjo leisgyvis katinėlis, su kuriuo patraukėme tiesiai link veterinarijos gydyklos. Veterinarė pasakė, jog jei būtų praėjusios dar kelios dienos, jis būtų apakęs ir numiręs. Šis buvo toks išsekęs, visą naktį budėjau prie jo, bijodama, jog bet kurią minutę jis gali palikti šį pasaulį. Pamačiusios, kad mažylis atsigavo, pavadinome jį Miltonu. Beveik tris savaites maitinome jį švirkšto pagalba, kol nepradėjo valgyti pats, negana to, reikėjo gydyti ir mažylio pūliuojančią nosytę bei akytes. Labiausiai nerimavome dėl to, kad jis buvo praplikęs – teko gydyti ir odos problemas. Šiuo metu jis visiškai sveikas, linksmas, gudrus, mokantis „tarnauti“ ir mėgstantis krėsti šunybes katinėlis.
Tikriausiai nėra nuostabesnio jausmo, nei žinoti, kad tave, po sunkios darbo dienos, tik pravėrus duris, su pakeltomis uodegomis ir riksmais, pasitiks tokia gausi kompanija. Dažnai žmonės galvoja, kad negali priimti dar vieno gyvūno į namus dėl vietos stokos, tačiau tai netiesa. Nors gyvename mažame bute, tačiau turime 3 katinus bei kalytę, ir vietos užtenka visiems. Nereikia bijoti iššūkių! Padarytas gėris visada grįžta su kaupu.
Daugiau skaitykite NeBrisius.lt
