Deja, gavau atsakymą ne, nes mes dirbame ir nebus kada su juo sergančiu užsiimti. Na, tuo viskas ir pasibaigė. Bet aš, matyt, susirgau Magu. Vis karts nuo karto žiūrėjau patyliukais, kaip jam sekasi, ar rado šeimininkus.
Ir štai po kokių poros mėnesių perskaičiau skelbimą, kad jis jau beveik pasveiko ir jam ieškomi nauji namai. Neištvėriau, pasiskambinau laikiniems globėjams, viską išsiklausinėjau. Kaip tik draugas ruošėsi išvažiuoti atostogauti, supratau, kad čia mano laimės valanda. Pasakiau jam, aišku, kad važiuoju tik pažiūrėti ir kalytę supažindinti, o gal jie nesusidraugaus.
Pasiėmiau savo senutę ir nuskridau į Šiaulius. Susipažinome, jis atrodė didelis, geras ir naivus vaikas. Grįžome į Vilnių be jo, nes pabijojau du šunis vienoje mašinoje vežti. Po poros dienų vėl skridau iki Šiaulių jo pasiimti. Nuo čia ir prasidėjo mūsų draugystė ir vienas kito pažinimas. Pradžioje triukšmavo, nerado vietos, ieškojo globėjų, bet namie nieko negadino.
Elgdavosi kaip laukinukas, sunkiai suprasdavo, kaip reikia elgtis vaikštant, aršiai reaguodavo į kitus gyvūnus. Deja, mūsų senutė mus paliko ir Magui buvo vėl buvo stresas, nes liko vienas, bet visa mūsų meilė, kuri buvo skirta dviems šunims, atiteko jam. Su vaikinu ilgai vienas į kitą žiūrėjo, kol susidraugavo. Mokėmės atsikratyti Mago baimių: tilto, laiptų, automobilių.
Kiekvieną dieną mokiau jį pagrindinių komandų. Kaip sakoma, per kančias į žvaigždes – dabar turiu tobulą ir išlepintą šunį. Šuo mano gyvenimo variklis. Tikiuosi, jis laimingas mūsų namuose.
