Bet taip išėjo (girdėjau, taip dažnai ir būna), kad ne aš išsirinkau Garį, o likimas atvedė jį į mano namus. Sekmadienio rytas, geriu kavą ir ruošiuosi vykti į prieglaudėlę ieškoti to vienintelio, kuris kris į mano širdį, ir gaunu žinutę iš brolio: „Ar nenori šuniuko? Mes su draugais radome vieną miške.“
Taip ir atsirado mažas, paklydęs, sušalęs Garis mano namuose. Nežymėtas, be antkaklio. Beje, ir vardą jam išrinkome ne atsitiktinai.
G.Kniežaitės – Novikovienės nuotr.
Jis kilo nuo mano mylimos knygos autoriaus pavardės: Romain Gary „Aušros pažadas“.
