Bet taip išėjo (girdėjau, taip dažnai ir būna), kad ne aš išsirinkau Garį, o likimas atvedė jį į mano namus. Sekmadienio rytas, geriu kavą ir ruošiuosi vykti į prieglaudėlę ieškoti to vienintelio, kuris kris į mano širdį, ir gaunu žinutę iš brolio: „Ar nenori šuniuko? Mes su draugais radome vieną miške.“
Taip ir atsirado mažas, paklydęs, sušalęs Garis mano namuose. Nežymėtas, be antkaklio. Beje, ir vardą jam išrinkome ne atsitiktinai.
Jis kilo nuo mano mylimos knygos autoriaus pavardės: Romain Gary „Aušros pažadas“.
