Buvome sutarę, kad jeigu kartais kur nors rastume paliktą šuniuką arba šuniukus, bent vieną pasiliktume sau. Apie veislinio šuns pirkimą tuo metu kažkodėl net negalvojome.
Buvo 2016 m. gruodžio 23 d., paskutinė mano darbo diena prieš atostogas. Papasakojau apie tą susitarimą dėl šunukio savo kolegėms, lyg tai būtų kažkoks viešas pasižadėjimas. Ir tadaaaam… Tekina atbėga kita mano kolegė ir sušunka: „Apačioje šuniukas!“.
Pasileidome bėgti į stiklinį koridorių, kur didelėje dėžeje buvo paliktas mažiukas kamuoliukas, susisukęs nuo šalčio, drebantis. Ir tik parsinešusios į savo patalpas tą šuniuką visos supratome, kas įvyko – mažas kalėdinis stebuklas.
Kornelijus telefonu dar bandė sakyti kažkokius logika remtus argumentus, kad nelaikas, nevieta, ar tikrai turime tam finansų, bet ir jis, tikrąja to žodžio prasme, „susilydė“, kai paėmė Bruknę į rankas. Nuo tada mūsų gyvenimas visiškai pasikeitė, mūsų šeimyna tapo didesnė.
Bruknės augimo procesas mums lengvas nebuvo. Net ir dabar, kai Bruknė jau paaugusi, susiduriame su nemažai iššūkių, nes ji buvo ir yra labai baikšti. Labai daug laiko, atsidavimo ir ryžto skyrėmė išvaryti baimes. Už tai didžiai dėkojame treneriui Jonui, kuris nepasidavė ir neleido mums nuleisti rankų.
Nuo tada, kai mūsų gyvenime atsirado Bruknė, mes miegame mažiau, tenka daugiau pasijaudinti, pasukti galvą dėl atostogų ir kitų smulkmenų, bet visa tai atperka tas džiaugsmas, kai tavęs grįžus namo tarpduryje laukia ta drėgna nosis ir liežuvis, pasiruošęs nuprausti tavo visą veidą.
