Kitą dieną jau važiavome susitikti ir radome Goją neapsakomai bailią, nukamuotą odos ligų. Tai tiesiog buvo meilė iš pirmo žvilgsnio ir vidinis balsas, kuris kartojo, kad tu tai gali ir tu gali padėti. Jei gerai pamenu, tą pačią savaitę susiradome naują butą ir išsikraustėme.
Namo važiavome sunkiai, niekur eiti jai nesinorėjo, mat Goja bijojo visų įmanomų lauko garsų – krūmai, kamuoliai, durelių uždarymas, net nekalbu apie pravažiuojančius automobilius, žmones, judresnį eismą“, – pasakoja šeimininkai.
Pirmos dvi savaitės, gal tai buvo net du mėnesiai, buvo ypač sunkūs, bet žingsnis po žingsnio Goja išdrąsėjo ir kiekvienas jos žaidimas ir emocijos suvaldymas buvo didelis džiaugsmas.
„Iki šios dienos ji yra jautrokas šuo, bet su tuo visai sėkmingai tvarkomės.
Goja mėgsta dūkti sniege, važinėti automobiliu, iškylauti (apskritai – tiesiog atostogauti), gaudyti skraidančią lėkštę ir cypiančius kamuoliukus, mokytis ir už tai gauti skanėstų. Manau, kad žmonės dažnai reikalauja iš augintinių būti gerais, bet pamirštame, kad viskas prasideda nuo mūsų.
Aš iki šiol nežinau, ar esu ta šeimininkė Gojai, kurios ji nusipelno, bet stengiuosi ir mokausi, o ypač iš jos pačios. Ir dar tokio keisto dalyko kaip ramybė, kai visa pradžia buvo pilna streso.
O sesė visgi sulaukė augintinio iš prieglaudos, bet ne kačiuko, o mišrūno Pinkio“, – prisimena šeimininkai.