„Pasirinkau imti iš prieglaudos, nes norėjau pakeisti bent vieno šuns gyvenimą. Važiuodama rinktis šuns, negalvojau apie mažą ir jauna šunį, norėjau jau suaugusio, net žinant, kad turės savo charakterį. Aš pamačiau Stepą, trypčiojantį iš kampo į kampą, atrodė piktai, net bijojau paglostyti, o savanorei pasiūlius pavedžioti, paklausiau ar nejuokauja.
Bet jis man įstrigo, važinėdama ir lankydama jį, supratau, kad pirmas įspūdis visada yra klaidingas – mielesnio ir draugiškesnio šuns už jį niekada nebuvau mačiusi, nepaisant, kad nemėgsta kitų gyvūnų. Nusprendžiau jį pasiimti“, – prisiminė Sandra.
Kelionė namo vairuotojui nebuvo itin linksma, nors kam patiktų, kai į petį kvėpuoja 33 kilogramų stafordšyro mišrūnas, kurio visai nepažįsti.
„Stepas namuose apsiprato pakankamai greitai, nors ilgą laiką nesuprato, kad nuo šiol viskas bus gerai: jis turi namus, šeimą. Stepą pasiėmėme 5 m. amžiaus. Dabar jam virš 6 m. Nuo Stepo prasidėjo mano savanoriavimas Jonavos prieglaudoje, kur susipažinau su daugybe žmonių, kurių tikslas yra padėti išmestiems ir niekam nereikalingiems gyvūnams. J
is mane nuvedė ten, kur aš noriu būti. Esu jam dėkinga už tai, kad jis atsirado mano gyvenime, kad sužinojau daugybę dalykų savanoriaudama prieglaudose, dar daugiau sužinojau iš žmonių, iš kurių galima daug ko išmokti. Labai džiaugiuosi dėl Stepo, per jį įsitraukiau į tai, apie ką vaikystėje galėdavau tik pasvajoti.
Žiūrėdama į jį, kiekvieną kartą prisimenu, kiek jis mane išmokė net pats to nenorėdamas, kiek jis leido suprasti šuns kūno kalbą. Nekeisčiau šito šuns į nieką“, – tvirtai sako Sandra.
