Jo manieros kartais būdavo labiau katiniškos negu šuniškos: jis tyliai kiūtindavo už tavęs ir stengdavosi prisiglausti kuo arčiau, kaip įmanoma arčiau – net į pažastį ar tarp kelių galvą įkišti neužtekdavo.
Tiesa, kartais jis snukučiu trindavosi tik norėdamas po vandens gėrimo snukutį nusivalyti, bet negalima buvo ant jo pykti.
Iš kur kilo šis Kalvelio gerumas sunku pasakyti. Jis buvo „SOS gyvūnai“ darbuotojų rastas Kalvelių kaime (iš kur ir kilo jo poetiškas vardas) su baisia žaizda ant snukučio; pro ją matėsi net jo dantukai. Laimei, Kalvelis buvo išgelbėtas ir nugabentas į Vilnių, kur veterinarijos klinikoje jis praleido porą savaičių. Žaizda buvo tokia baisi, jog jam nuo krūtinės buvo persodinta dalis odos.
Kone stebuklas, jog jo snukutis visiškai sugijo ir sužeidimo lyg nebūtų buvę. Beje, kadangi ant krūtinės plaukai buvo ilgesni, taip ir Kalvelio snukutis liko išskirtinis: kairioji snukučio pusė buvo daug plaukuotesnė, suteikianti jam kažkuo piratišką išvaizdą. O krūtinė atitinkamai kurį laiką liko plika“, – pasakojo Vesta.
Taigi, Kalvelio atvejis buvo tikrai nestandartinis ir tik atvedusi šunelį į tą pačią veterinarijos kliniką ji sužinojo, kokia tai operacija buvo. „Buvusio paciento vėl apsilankius sveiko ir laimingo sulėkė pasveikinti ir apžiūrėti visas operacijoje dalyvavęs kolektyvas. Štai kokia savotiška legenda jis buvo.
Deja, atvykus jau į gyvūnų globos namus Kalveliui vėl nepasisekė. Sunku patikėti šia istorija apie mano mielą, taikų šunelį, bet jis susipešė su kitu šunimi dėl maisto ir jam vėl teko operuoti nesmarkiai, bet vis tiek nemaloniai sužeistą snukutį. Pagijęs, jis pateko į globėjos rankas, nes su kitais šunimis sugyventi jau nebegalėjo.
Na, o mūsų su Kalveliu keliai susikirto pačiu reikalingiausiu metu. Tai buvo man ganėtinai juodas laikotarpis, kai aplinkui rodėsi labiau tamsu negu šviesu ir aš nusprendžiau įsigyti kompanioną. „SOS gyvūnams“ tiesiog taip ir parašiau, jog noriu pasiimti šunį, kuriam šiuo metu labiausiai reikia globos ir man buvo atsiųsta Kalvelio istorija bei pora nuotraukų. Žinoma, buvo ir begalė kitų variantų, bet daugiau aš nesvarsčiau ir taip Kalvelis pateko pas mane į namus.
Naktį prieš jį pasiimdama kiek jaudinaus, tad prastai miegojau. Aprodžiusi jam naujus namus, nusprendžiau eiti pasnausti. Na, ir ką. Po penkių minučių Kalvelis jau buvo iššokęs į lovą ir miegojo po antklode kartu su manimi. Prieš tai, žinoma, buvau nusprendus, jog šuns, jokiu būdu, į lovą neleisiu, bet jau išėjo, kaip išėjo“, – pasakojo ji.
Taip ir prasidėjo jų savotiški nuotykiai. „Nors, Kalvelis ir buvo jau solidaus amžiaus (bent apie 10 metų) jis mielai leisdavosi su manim į ilgus pasivaikščiojimus: esame išmaišę pusę Vilniaus ir šiaip kasdien vaikščiodavom bent po valandą.
Pats Kalvelis ir prie manęs greit priprato, tad galiausiai eidavo net be pavadėlio, tik kartais sudrausminamas neimti nuo žemės maisto, nes buvo amžinai alkanas. Beje, jo ir gudrumas išlįsdavo tais atvejais. Ne kartą teko vyti nuo lauke valgančių žmonių, kai jis tiesiog ateidavo kąsniukų prašyti didelėmis akimis.
Manau, jog Kalvelis buvo skriaustas daugiau šunų, negu žmonių, nes pirmuosius aplenkdavo iš tolo, o antruosius visada meiliai pasveikindavo. Bailiukas buvo mano šunelis – kartais ne jis kates vydavosi, o jos jį, bet kai jau pavykdavo kokią išgąsdinti, tai aukštai iškėlęs uodegą vaikščiodavo visą dieną.
Kalvelis – daugiau juokingas ir mielas šuo, negu rimtas. Toks „bobutiškas“, bet negalėjai jo neįsimylėti iš karto ir neginti. Puikiai veikė ir ledams pralaužti. Tiesą sakant, buvo ne kartas draugo pasiskolintas eiti ir į pasimatymus damų žavėti“, – tikino Vesta.
„Per nepilnus metus mes tiek daug nuveikėme. Man drasko širdį, bet gruodžio pradžioje mes turėjome atsisveikinti. Visiškai netikėtai mano seneliukui atsisakė kepenys. Buvo ir tebėra labai sunku, jog jo šalia manęs jau nebėra, bet mane guodžia idėja, jog Kalvelis paskutinį savo laiką šioje žemėje praleido ypač mylimas ir išskirtinai lepinamas.
Tad šį tekstą ir noriu skirti savo geriausiam draugui ir visiems savo tikrųjų namų laukiantiems kalveliams“, – sakė Kalvelio šeimininkė Vesta.
