„Jos istorija tokia, kad ją prie miško pakelėje rado du vyrai. Ji sėdėjo ant smėlio kalnelio visa perkūdusi, erkėta. Šalia lyg buvo padėtas vanduo. Ant to kalnelio ji sėdėjo ir nesitraukė. Dar sugebėjo tuos vyrus aploti, kas man dabar yra labai keista, nes ji yra labai baili (sargumas atsirado vėliau).
Kartais prisiminusi keliu sau klausimą, o kodėl ji nebėgo, nesislėpė nuo jų? Aš ir sakau, matyt, manęs laukė. Tą dieną, kai Čiombė buvo tik atvežta į prieglaudą, aš ten dirbau. Ją pririšo lauke prie stulpo ir ji visa drebėjo, nesuprato, kas vyksta. Kartas nuo karto vis radusi progą ėjau jos paglostyti ir raminti. Taip ji ir „įkrito“ man į širdį. Nors ji gyvena su manimi, stengiuosi ir dėl likusių kitų penktakojų gerovės“, – pasakoja Rasa.
Jos teigimu, visi išgirdę keturkojės vardą, nusišypso ir klausia iš kur?
„Tada pasakoju istoriją, kaip mano močiutė turėjo šunį. Ji dirbo poilsio namuose Šventojoje ir ten iš kažkur atklydo tas šuo. Jis tarsi buvo močiutės ir kartu laisvas paukštis, bet mes visi jį mylėjome. O pats vardas yra kilęs iš Afrikos, nes buvo toks politinis veikėjas Kongo Respublikoje.
Čiombė yra dar jauna. Kai ją pasiėmiau, sakė, kad jai yra daugmaž metai. Tačiau pas mus ji per kelis mėnesius suaugo. Tad dar teko pamatyti ją mažesnę ir kitokią. Čiombei atsiradus namuose, jie pasikeitė. Ji turi kelis pomėgius, dėl kurių kartais nežinai, ar verkti, ar juoktis. Ji mėgsta graužti. Tad pirmi į trasą keliavo batai.
Dabar naujus batus turime pasaugoti. Pastebiu, kad po truputį dingsta graužimas, nes bandome energiją išvaikščioti. Dar vienas jos būdo bruožas – šoklumas. Nors ji turi takso bruožų, sugeba šokinėti ganėtinai aukštai ir prieš ėjimą į lauką (kas yra didžiausias pasaulio malonumas) ji nenustygsta vietoje. Ji taip pat labai myli visus gyvūnus, tad pro juos praeiti nepasisveikinus būna sunku“, – sako Rasa.
Su žmonėmis, esą, kitaip. „Jie turi ją prisipratinti. Čiombė tikrai ne labradoras ar kita miela veislė, kuri moka džiaugtis bet kokiu žmogaus dėmesiu. Net mano draugui reikėjo daugiau laiko prisipratinti Čiombę. Galvojome, kad ji bijo vyrų, bet po kelių savaičių viskas pasikeitė. Dabar ji būdama visą dieną su manimi darbe vakarais laukia draugo grįžtančio, nes tada galimos didesnės linksmybės.
Juokais vadiname tikra teroriste, nes žodžio „palaukti“ dar nėra jos sąraše. Tad ryte klibins letena, nutrauks antklodę, pradės urgzti, nešioti rūbus. Miegoti leidžia, bet ryte moka kelti kaip niekas kitas.
Kartais net eina pasisukioti namuose taip rodydama, kad jeigu neisime dabar, pridarys namuose! Vakar pastebėjau, kad ji net kitaip vaikšto su pavadėliu su manimi ir su draugu. Staigmenų ir gudrumo kamuolėlis“, – tikina Rasa.
