„Manau, kad esu labai protingas ir socialus Katinas: dažnai girdžiu, kai žmonės mano šeimininkės klausia, kokia mano veislė. Na, neneigsiu, esu labai panašus į rusų mėlynąjį, tikriausiai turiu to veislinio kraujo, bet ką dabar čia supaisysi.
Mažai man rūpi mano kilmė. Gyvenu dabar šiltai, sočiai, bet buvo ir kitokie laikai… Et, nemėgstu tų laikų prisiminti, bet kad jau reikia projektui, tai papasakosiu.
Gimiau aš kapinėse (fu, kaip kraupiai skamba). Mano mamą žmogystos atvežė ir paliko kapinėse, kur ji atsivedė du vaikelius. Mama neblogą akį turėjo, nusižiūrėjo gerą moteriškaitę, apkerėjo ją savo švelnumu, meilumu, murkimu ir taip gaudavo iš jos maisto (mus, beje, ji saugiai laikė paslėpusi).
Moteriškaitė, sužavėta mamos katės mielumo, nusprendė pasiimti ją namo, bet tada pastebėjo, kad mama katė yra maitinanti, o tai reiškia, kad kažkur esame ir mes, jos vaikai.
Turiu pastebėti, kad mums labai pasisekė, juk galėjome likti visai vieni. Taigi, moteriškaitė kantriai ateidavo pamaitinti mamos katės į kapines. Vieną kartą, mes, neatsiklausę mamos, sekėme paskui ją tol, kol ta moteriškaitė pastebėjo ir mus. Ir jau nuo kitos dienos mūsų visų gyvenimas apsivertė aukštyn kojom: mama su mano sese rado namus kažkur kaimynystėje, na o aš apsigyvenau kartu su gelbėtoja.
Tiesa, pirmą mėnesį buvau labai piktas, o gal išsigandęs, tad atkakliai neigiau tą faktą, kad man pasisekė ir į jokias kalbas nesileidau su niekuo. Bene dvi savaites gyvenau už vienos spintos, dvi savaites už kitos spintos, dar dvi savaites už televizoriaus, o paskutines nebendravimo savaites leidau už užuolaidos. Ai, tiesa, negalvokit, kad valgyti neišlysdavau. Darydavau tai naktį, kai globėja miegojo.
Taip kantriai ten betupėdamas vieną dieną nugirdau pokalbį, kad atseit aš visiškas laukinukas, kad taip turbūt ir gyvensiu savo slėptuvėse nuolat. Po tokių žodžių neištvėriau. „Ką jie sau mano? Aš dar parodysiu ką galiu“. Ir atėjau į jų pasaulį. Atėjau ir pasilikau.
Pasaulis tas labai įdomus pasirodo – jame yra vietos žaidimams, šiltam guoliui, skaniam maistui. Ir visa tai mano! Dabar esu įspūdingo stoto, gilaus žvilgsnio, žinantis savo vertę, socialus, mandagus, bendraujantis ir protingas katinas Simba. Apie tai, kur gimiau, nepasakoju niekam. NeBrisius.lt projektas – išskirtinė išimtis.
Gyvenimas mano sotus ir laimingas, mane radusią ir priglaudusią moteriškaitę myliu, saugau, masažuoju ir nesiruošiu į nieką iškeisti. Visiems savo draugams linkiu tokios pat sėkmingos kloties!
Ir netikėkit tais, kurie sakys, kad lauke gimęs kačiukas sunkaus būdo ir neprijaukinamas. Tereikia kantrybės, švelnumo ir meilės. Visą kitą padaro laikas“, – Simba.
