Po dviejų savaičių besibaigiant globos terminui parašiau „Lesei“, kad jo nebeatiduosiu, tvarkome dokumentus globai visam laikui. Taip šitas bevardis mažutis žirnis tapo šeimos nariu Šeibub. Jo vardas kilęs iš Libano, nes tuo metu neseniai buvau grįžusi iš kelionės po Libaną ir man labai patiko ta šalis. Šeibub yra libanietiškas katino vardas, kaip pas mus Murkius ar Kicius.
Šeibub iš pradžių labai visko bijojo, bėgdavo slėptis, bet po truputį vis daugiau ir daugiau įsidrąsindavo ir labai greitai tapo mylimiausiu namų šefu. Jei gamini valgyti – jis patikrina (krevetės reikalauja ypatingos patikros), eini į tualetą ar miegoti – iš paskos. Mes jį vadinome katašuniu, kuris dėl alyvuogių pasiryžęs paaukoti vieną iš savo gyvybių.
Be galo gero charakterio ir draugiškas, ramus, protingas katinas. Aišku, jei ant stalo palieki žalią žuvį, mėsą ar alyvuoges – pati kalta, kad nemoki elgtis su maistu, visada atsiras tas, kuris pamokys, kaip reikia“, – pasakojo Jūratė.
Kai Šeibub suaugo, ji vis pagalvodavo, kad jam reikia draugo. „Aš juk ne visada būnu namuose, o jis labai bendraujantis katinas, jam reikia draugijos, vienam liūdna. Matydavau, koks jis išsiilgęs būdavo, kai grįždavau, nei minutei neatsitraukdavo. Galvojau, yra vietos vienam, atsiras ir antram. Ir taip namuose atsirado Jamukas. Jamis atkeliavo iš „Vyšnių sodo“ 2017 m. gruodį, jam jau buvo apie 7 mėn., dailiai nuaugęs rusvas gražuolis, labai bendraujantis, labai draugiškas katukas.
Vardą atsinešė iš prieglaudos ir kadangi jam jau buvo 7 mėnesiai, tokį ir palikau. Jamukas labai greitai suprato, kas ir kaip, nes jau buvo augęs su kitais katinais, tuo tarpu Šeibub iš pradžių žiūrėjo į jį kaip į ateivį, nes iki tol neteko artimai bendrauti su savo gimine.
Sekiojo iš pagarbaus atstumo išplėtęs akis, o Jamukas greitai pasitikrino aplinką, kur maistas, kur žaislai, kur šildomos grindys ir pan. Išmokė būsimą draugą šnypšti – Šeibubas niekada per tuos 5 metus nebuvo sušnypštęs, buvo net keista girdėti, kad jis moka tokį garsą leisti. Tikra draugystė su gulėjimais susiglaudus ir laižymais atsirado po pusės metų.
Kol susidraugavo, buvo visko, būdavo, guli susiglaudę, laižosi, aš jau džiaugiuos, kad susidraugavo, ir še tau, besilaižydami susipyksta, susipeša, tada riksmai, gaudynės, peštynės ir į skirtingus kampus. Buvo ir tokių momentų, kai vienas į vieną kambarį, kitas – į kitą, o aš į vonią. Bet čia trumpam. Įdedant daug meilės, kantrybės ir, aišku, specifinių žinių, tikrai įmanoma „sudrauginti“ svetimus katinus.
Man labai padėjo prieglaudų darbuotojai, dalinosi žiniomis ir patarimais, kaip elgtis ir ką daryti, ir viskas susitvarkė kuo puikiausiai. O šiandien jie vienas be kito jau negali – kartu valgo, kartu miega, vienas kitą prausia ir auklėja, kartu žaidžia, sportuoja (abu bokso, dziudo ir karatė meistrai). Visada grįžus pasitinka, išeinant palydi. Šeibub moka atidaryti duris į abi puses (ačiū Dievui, dar atsirakinti neišmoko), o Jamis labai mėgsta vandenį.
Būna, maudaisi duše ir jauti šaltį – aha, vadinasi, katinai atėjo į vonią. Jamis per užuolaidas dar ir paspoksoti įlenda – jam labai patinka vanduo, labai dažnai randu miegantį kriauklėje“, – prisiminė Jūratė.
Jos teigimu, išdaigų būna, bet augindama gyvūnus ji vadovaujuosi principu, kad čia ji protingesnė už bet kurį iš jų ir čia ji turi mokytis suprasti gyvūną, o ne iš jo reikalauti supratimo. „Kai įsigilini į jų elgseną ir taikai jiems suprantamus auklėjimo metodus, ateina suvokimas, kodėl gyvūnas pasielgė vienaip ar kitaip, ir tuomet ta iškrėsta niekšybė tampa nebe niekšybe, o tiesiog atsakomuoju gyvūno veiksmu į tavo veiksmą. Jei katinas jums nuolat kanda ar pridirba į lovą, pagalvokite, ką jūs darote blogai jį auklėdami. Šeimininkas visada privalo būti ant aukščiausio hierarchijos laiptelio. Taip geriau ir mums, ir pačiam gyvūnui.
Aš labai norėčiau paskatinti nebijoti įsigyti augintinį iš prieglaudų. Tie gyvūnai jaučia tokį dėkingumą, kad žodžiais neįmanoma apsakyti, ir manau, kiekvienas išgelbėjęs gyvūną žino, apie ką aš kalbu. Taip, gali užtrukti laiko, kol gyvūnui dings baimė ir ateis pasitikėjimas jumis, juolab, jei jis visą gyvenimą buvo skriaudžiamas žmonių, tačiau gavę antrą šansą gyventi jie jums tikrai atsidėkos.
O kaip pasikeitė mano gyvenimas priglaudus katinus? Tiesiog vietoj režimo „atsikeli ir eini į dušą“, jau septinti metai yra režimas „atsikeli ir eini guliašo“. O šiaip mano namai be katinų jau ne namai“, – kalbėjo Jūratė.
