„Cezaris – šuo su pačia didžiausia širdimi, kurį vadinu savo sielos šuniu. Jis yra pats pozityviausias širdukas, kuris nuo pat pirmo susitikimo draugiškai vizgino apvalią uodegytę, meiliai glaudėsi ir trepsėjo savo pėdomis aplink, nepaisydamas to, kiek daug kartų jis buvo įskaudintas ir išduotas žmogaus. Kartais atrodo, kad tuos 40 kg sveria vien jo mokėjimas džiaugtis ir besąlygiškas gerumas aplinkai.
Cezaris mano gyvenime atsirado visiškai spontaniškai, vėlų gruodžio mėnesio vakarą, kai pamačiau jo nuotrauką su pagalbos šauksmo prierašu internete ir net nedvejodama pakomentavau po nuotrauka „ATVAŽIUOJU“. Pamačius jį širdis plyšo, ašaros riedėjo, bet jo pozityvumas ir meilumas spaudė šypseną veide. Prisimenu tas pirmąsias valandas kartu, kelionę namo, kai pajutęs šilumą jis tiesiog susmuko ir užmigo…
Prisimenu tą galybę komentarų socialinėje erdvėje, kur žmonės domėjosi, kaip jis laikosi, ar atsirado šeimininkai… Deja, tačiau ir ačiū likimui, kad vietoje šeimininkų atsirado nuostabi organizacija VšĮ „Dogspotas“, kuri pasiūlė visokeriopą pagalbą reabilituojant, dabar jau mano, Cezarį.
Nuskaitę čipą atsekėme jo istoriją – pasirodo, kad mano namai Cezario gyvenime jau ketvirta stotelė… Iki šios dienos sunku suvokti, kaip toks geras, paklusnus, mylintis šuo buvo tiek daug kartų įskaudintas, perleistas per rankas. Baisiausia, kad paskutiniuose „namuose“ jis buvo marinamas badu, o vėliau per klaidą išleistas į lauką, tačiau tai buvo lyg laimingas bilietas į naują gyvenimą, kuris išsaugojo gyvybę.
Užsitarnauti šio oranžinio, stambaus sudėjimo širduko pasitikėjimą truko 9 mėnesius, po to jis tiesiog SUPRATO, kad VISADA GRĮŠIU PAS JĮ. Per šiuos nuostabius 5 metus mes kartu dirbome restorane, keliavome į Klaipėdą, plaukėme keltu, šventėme gimtadienius, lankėmės svečiuose ir visko dar tiek daug, bet svarbiausia, kad viską darėme kartu. Keitėsi aplinka, keitėsi žmonės, gyvenama vieta, tačiau Cezario aš niekada nepaliksiu. Niekada.
Tai šuo, kuris visada tau draugiškai pamins koją, visada ateis prie lovos „labanakčiui“ prieš miegą ir „labam rytui“ atsikėlus, nepraleis progos apčiaudėti tau veidą ar mašinos saloną, energingai trepsės ragindamas eiti ir visada visada žiūrės TUO dėkingumo kupinu žvilgsniu, kuris yra tiesiog neįkainojamas.
Esu dėkinga likimui ir VšĮ „Dogspotas“ organizacijai, kad Cezaris yra mano gyvenime. Dauguma žmonių manęs be šio žavaus senjoro paprasčiausiai nebeįsivaizduoja, todėl jis ir yra mano sielos šuo.“
