Kaip iš sostinės pamestinukas atkeliavo į pajūrį: aprašymas buvo gąsdinantis

„Myliu jį, kai knarkia, kai čepsi, myliu, kai pradeda žaisti, bėga nuo manęs, kai reikia eiti iš lauko į namus“, – pasakoja Hana.

„Myliu jį, kai knarkia, kai čepsi, myliu, kai pradeda žaisti, bėga nuo manęs, kai reikia eiti iš lauko į namus“, – pasakoja Hana.<br> G.Kniežaitės-Novikovienės nuotr.
„Myliu jį, kai knarkia, kai čepsi, myliu, kai pradeda žaisti, bėga nuo manęs, kai reikia eiti iš lauko į namus“, – pasakoja Hana.<br> G.Kniežaitės-Novikovienės nuotr.
„Myliu jį, kai knarkia, kai čepsi, myliu, kai pradeda žaisti, bėga nuo manęs, kai reikia eiti iš lauko į namus“, – pasakoja Hana.<br> G.Kniežaitės-Novikovienės nuotr.
„Myliu jį, kai knarkia, kai čepsi, myliu, kai pradeda žaisti, bėga nuo manęs, kai reikia eiti iš lauko į namus“, – pasakoja Hana.<br> G.Kniežaitės-Novikovienės nuotr.
„Myliu jį, kai knarkia, kai čepsi, myliu, kai pradeda žaisti, bėga nuo manęs, kai reikia eiti iš lauko į namus“, – pasakoja Hana.<br> G.Kniežaitės-Novikovienės nuotr.
„Myliu jį, kai knarkia, kai čepsi, myliu, kai pradeda žaisti, bėga nuo manęs, kai reikia eiti iš lauko į namus“, – pasakoja Hana.<br> G.Kniežaitės-Novikovienės nuotr.
„Myliu jį, kai knarkia, kai čepsi, myliu, kai pradeda žaisti, bėga nuo manęs, kai reikia eiti iš lauko į namus“, – pasakoja Hana.<br> G.Kniežaitės-Novikovienės nuotr.
„Myliu jį, kai knarkia, kai čepsi, myliu, kai pradeda žaisti, bėga nuo manęs, kai reikia eiti iš lauko į namus“, – pasakoja Hana.<br> G.Kniežaitės-Novikovienės nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Milda Bukantytė (Nebrisius.lt)

May 9, 2019, 6:36 PM

„Prieš 5 mėnesius, kai Pabliukas atkeliavo į mūsų namus, mes praradome savo pirmą prancūzų buldogą. Su Bartuku pragyvenome nuostabius 6 metus. Labai sunku buvo atsisveikinti su savo mažyliu (niekam nelinkėčiau taip mylėti ir taip prisirišti prie gyvūno), pradėjau ieškoti informacijos, kaip kiti su tuo susitaikė. Vieni sakė, kad praeis laikui bėgant, kiti smerkė dėl tokios „kvailos“ meilės šuniui, treti pasiūlė įsigyti kitą gyvūną.

Viena panelė parašė, kad priglausčiau benamį. Pradėjau ieškoti, kas ir kur atiduoda, ieškojau, aišku, Klaipėdos raj. Radau prancūziukę prieglaudoje, pasiskambinau, sako, jau nebėra, rado namučius. Vėl ieškojau, radau už simbolinę kainą irgi prancūzų buldogą, paskambinau, paklausiau, kodėl parduoda. Atsakymas: gimė vaikas, nebesutarė su kitais gyvūnais, dar pasakė, kad nori tik į gerus namus atiduoti ir taip toliau. Pasirodė keista, kad toks mylėtas gyvūnas taip greitai tapo nebereikalingas ir už 100 € atiduoda. Nesutikau, tokių „pasakų“ radau labai daug.

Ieškojau toliau, radau VšĮ „DogSpotas“ tinklapį, o ten pamačiau bostoniukę su raudonu kaspinu ir viskas, pasakiau sau – imu. Paskambinau ir sužinojau, kad ji išvažiavo matuotis naujų namučių. Tada šiek tiek supykau, kad nespėjau, tik vėliau supratau, kad laukė manęs Pabliukas. Savo Pabliuką radau tame pačiame „DogSpote“, gražiai sėdintį ant grindų ir rodantį savo du priekinius dantukus. Tik jis tokius turi.

Aprašymas buvo gąsdinantis. Turėjome patirties su tokiu prancūzu, kuris, nors apversk aukštyn kojomis, nieko nedarė, o šitas pupulis už ausų valymą kanda, už apkabinimą kanda, už staigius judesius kanda, trumpai tariant – agresyvus. Perskaičiau jo istoriją, buvo graudu, nes dėl visos jo agresijos kaltas žmogus.

Nusprendžiau paimti. Pasakiau draugui, jis sutiko. Kaip tik tuo metu ieškojome naujos mašinos ir važiavome jos pirkti, bet iš Kauno parsivežėme Pablą. Šiam mažyliui trūko svorio, meilės, kantrybės, pasitikėjimo. Važiuodami namo nepastebėjome jo agresijos (įsivaizdavome, išties, liūtą). Po pirmų dienų supratome, kad, kai padedame induką su maistu ant grindų, viskas, paliesti nebegalima. Žaislais nežaidžia ir, neduok Dieve, paliesi juos. Glostyti leisdavo tik tada, kai pats norėjo. Kitų gyvūnų negalėjo pakęsti (ir dabar tas pats). Kai pasiėmėme, jam buvo 4-5 metai.

Balandžio 7 d. suėjo dveji metai, kai mes gyvename kartu. Per tuos metus buvo visko, pajaučiau vieną kartą, kokie aštrūs jo dantukai (ypač tie du), draugui teko žymiai daugiau pajusti, dėl to buvo labai daug pykčio. Ko gero, jam pritrūko kantrybės. Sunku buvo prisitaikyti prie tokio gyvūno, kai turėjome visai priešingą. Dėl tų visų pykčių Pablo tapo mano šuniuku, o ne mūsų.

Atkeliaudamas jis turėjo vardą Pablo, toks liko oficialiai, nors visi jį vadina Pupik (puppy). Tokį vardą sugalvojau, nes būdamas pas mus jis priminė man mažylį, kuris nežino, kaip galima elgtis, jam viskas buvo nauja, tikrai taip ir buvo, jis pradėjo naują gyvenimą.

Myliu jį be proto, einu iš darbo ir jau įsivaizduoju, kaip jis manęs laukia, kaip trypčioja priekinėmis kojytėmis. Jis labai meilus, glaudžiasi, nesibučiuoja, bet pastebėjau, kad jam patinka, kai aš jį bučiuoju. Išmokiau jį duoti labas (bet ką padarys, kad gautų skanėstų). Myliu jį, kai knarkia, kai čepsi, myliu, kai pradeda žaisti, bėga nuo manęs, kai reikia eiti iš lauko į namus. Jis visur nori būti su žmogumi, ateina svečiai ir jis greitai juos išnaudoja, prašo paglostyti, maisto prašo, jeigu negauna, ko nori, aploja visus.

Jis labai pasikeitė per tuos metus, labai nemėgsta ausų valytis, bet kenčia. Pastebėjau, kai jam labai kažkas nepatinka ar jau pyksta, tada pradeda pūsti žandus ir purkštauja. Praustis nemėgsta, bet vonioje sėdi ramiai, aišku, paskui visą dieną su manimi nebendrauja. Žaislais nežaidžia, bet su mano ranka mėgsta žaisti, bando pagauti ir kandžioja. Myliu jį be galo, viskas man patinka jame, viskas.

Jo baisiausia išdaiga buvo, kai nuvažiavome į svečius, Pablo užlipo ant lovos ir prisisiojo. Linksmiausia (ko gero, tik Pablui) išdaiga buvo, kai 5 val. ryto nubėgo paerzinti pririšto šuns pas kaimynus. Aš su chalatu ėjau jo parsinešti. Dar pamiršau paminėti, kad nubėgo pas kaimynus ir įkando kalytei. Tikiuosi, daugiau baisių išdaigų nebebus. Šiandien pabandžiau pažaisti kamuoliu su savo širduku ir man pavyko! Kiekvieną dieną Pablukas mane stebina, kramtau gumą ir, ką jūs galvojate, jis lenda prie burnos pauostyti, ką aš ten valgau ir jam neduodu. Myliu jį tokį.

Linkiu visiems turėti mylimuką. Linkiu, kad visi gyvūnėliai turėtų savo vietą pasaulyje, jiems visai nedaug ir reikia, tik mūsų meilės, pasitikėjimo, švelnumo, kantrybės. Tegul nei vienas gyvūnas nesiblaško be gyvenimo tikslo. Mes galime pakeisti pasaulį.“

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.