„Nuo mažens esu augusi su gyvūnais. Ko tik nesu partempusi namo: nuo driežų iki ežiukų, tačiau labiausiai mano gyvenimą lydėjo šunys. Šeimoje nebuvo nei vienas toks pamišęs dėl gyvūnų kaip aš. Reksas mano gyvenime atsirado netikėtai. Atsimenu, kaip prašiau mamos, kad leistų laikyti didelį šunį, tačiau atsakymai buvo vis neigiami. Susitaikiau su ta mintimi ir atstojau nuo mamos.
Atsimenu, rugsėjo mėnesį vaikščiojau karjere ir pakelyje, žolėje gulėjo vokiečių aviganį primenantis šuo. Apsidairiau, žmonių aplink nebuvo. Pakalbinus, jis priėjo arčiau, atsisėdo priešais mane. Bandžiau paglostyti, o jis tik suurzgė ant manęs, tačiau galiausiai man pavyko. Maniau, galbūt jis šiaip pabėgęs, nes šalia buvo sodai. Reksas atrodė sulysęs, neprižiūrėtas, be antkaklio.
Tęsiau savo pasivaikščiojimą namo, tačiau Reksas mane sekė iki pat namų. Mamai pasakiau, kaip buvo, mes manėme, kad jis grįš, iš kur atėjęs, tačiau kelias dienas nesitraukė nuo mūsų namų. Teko nuspręsti, ką daryti su šuniu, nes jau žmonės skundėsi, kad blaškosi didelis šuo. Mano laimei, mama leido jį pasilikti (o, kaip aš džiaugiausi!). Apgyvendinome Reksą voljere. Kitas dvi dienas aš vedžiojau Reksą po sodus, kuriuose jį radau, visi žmonės sakė, jog jis jau čia klaidžiojo dvi savaites ir niekas jo nepasigedo.
Po metų pradėjau gyventi pas draugą, tačiau Rekso negalėjau pasiimti, nes nebuvo nei tvoros, nei voljero. Po metų maldavimo pasiimti Reksą kartu, pastatėme didelį voljerą ir parsivežėme jį pas save. Apsiprato naujuose namuose gana greitai. Pagyvenus voljere metus laiko kažkaip prisipratinome jį gyventi kambaryje ir jau antri metai, kaip Reksas pamiršęs, ką reiškia voljeras. Dabar jis turi nuosavą lovą, gyvena su dviem katinais, jo mėgstamiausios komandos „einam pasivaikščiot“ arba „važiuojam“. Jam geriau valgyti neduok, bet leisk pasivažinėti mašinoje.
Nėra suplėšęs ar sugadinęs jokio daikto (neskaitant žaislų, su kuriais žaidžia). Tikras ramybės įsikūnijimas. Nežinau, nei už ką, nei kaip jo buvusieji šeimininkai jį galėjo išmesti, tačiau jei skaitai mūsų istoriją, noriu tau padėkoti už nuostabų ir protingą draugą!“
