„Prieš penkerius metus, gana netikėtai, nardant interneto platybėse mano širdį suvirpino jos bailios, mielos akys. Faina tai ne tik žodis, apibūdinantis ją, Faina – jos vardas. Po to virpesiuko, jau tą pačią dieną nuvykome į „Lesės“ prieglaudą, abejonių nebuvo, kad ši keletos mėnesių kalytė keliaus su mumis namo.
Pirmasis ir didžiausias išbandymas mūsų laukė praėjus maždaug 4 mėnesiams. Trumpam užbėgę į parduotuvę palikome ją pririštą, grįžę neberadome. Kažkam mažytė, gilių akių šunytė pasirodė puikus būdas pasipelnyti. Istorija verta detektyvinio filmo, bet nesiplėsiu. Tris bemieges paras trukusios paieškos nenuėjo veltui, Faina grįžo namo.
Kokia ji šiandien? Labai aktyvi lauke, kaip lenktyninis šuo, bet namuose nurimsta, miega sėdmaišyje arba šildosi saulės spinduliuose. Be galo myli vaikus, žodžių tam apsakyti neužtenka, ir visus be išimties.
Suaugusiųjų nuo mažumės prisibijo, kartais loja, kartais slepiasi, bet raktą į jos širdį rasti nesunku: švelnumas daro stebuklus. Faina yra puikus sargas, niekas net durų rankenos nepalies nepastebėtas, juokaujame, kad jų galime net nerakinti.
Nebuvo viskas taip paprasta ir gražu. Bet po penkerių metų viskam stojus į vietas, galiu pasakyti, kad visa tai buvo šeimininkų, t. y. mano auklėjimo spragos, ir visai nesvarbu, ar šunelis iš veislyno, ar iš gatvės, auklėjimas reikalingas visiems, o tam reikia begalinės meilės, pasiryžimo ir didelės kantrybės.“