„Kitokio gyvenimo be gyvūnų jau ir nebeįsivaizduotume, turbūt tai užkoduota genuose, nes abu tėvai baigė veterinarijos studijas, todėl manau, kad visa tai buvo perduota ir man. O turint rūpestingą ir gyvūnus mylintį vyrą mūsų namuose šiuo metu gyvena katinas Muchtaras, kalytė Kaira ir triušytė Zuzu. Taip pat akvariume plaukioja ir kelios naujų namų ieškojusios žuvytės.
Triušytė Zuzu pas mus atsirado jau gana seniai, šiuo metu jai yra 13 metų. Kūčių rytą kaimynai atnešė mažą pūkuotą padarėlį su prašymu pasiimti arba paleis į lauką, o juk žiema! Turbūt tai turėjo būti kalėdinė dovana kažkokiam vaikui. Zuzu gavau visai mažytę, vos kelių mėnesių, tiesa, tuo metu man pačiai viso labo buvo 13 metų ir gyvenau su tėvais. Ačiū tėvams už jų didelę širdį ir galimybę auginti daug įvairių gyvūnėlių. Zuzu buvo maža rusva triušytė labai tvirtu charakteriu, svečiams kambaryje vietos nebūdavo, nes kiekvienas atsisėdęs ant lovos tiesiog būdavo apkandžiotas. Zuzu gyveno su tėvų katinu, su kuriuo dalindavosi ir kraiko dėžute, be galo tvarkinga triušytė.
Turbūt didžiausia iškrėsta išdaiga buvo nugraužtas 8 metų tėvų iš sėklos išaugintas citrinmedis (tą dieną atsimenu kaip šiandien, nes tai buvo labai mylimas jų augalas). Be šios išdaigos dar buvo sugraužtos kelios šlepetės. Dabar, kadangi vyresnė, jokių išdaigų nekrečia, tik mėgsta naktimis išeiti pasivaikščioti (jos narvas atviras). Būna labai juokinga, kai ryte atsikėlę randame ją šmirinėjančią po virtuvę, o kai pamato, jog matome, lekia į savo narvelį ir jame tupi lyg niekur nieko.
Kaira atsirado prieš 4 metus, kai apsigyvenome kartu su vyru. Buvo diena po Joninių, kai išgirdau skambutį į duris, o ten draugai su mažyte Kaira. Aišku, iš pradžių nieko nespratau ir šiek tiek pyktelėjau, kad be mūsų žinios jie atnešė tokią dovaną, bet po kelių akimirkų supratau, kad vyras viską buvo sutaręs ir žinojo, kad turėsime naują šeimos narę. Jis pats rado jos skelbimą, matėsi, jog Kairos gyvenimas nebuvo visavertis, tai bylojo tik viena stovinti ausytė, šiurkštus ir pilnas blusų kailiukas, nutrupėję ūsai, sulūžinėję nagučiai ir pilnos akys baimės. Bet dėl subalansuotos mitybos greitai sustiprėjo. Vardą ji išsirinko pati, vyrui skaičiau įvairius vardus ir perskaičius vardą Kaira ji pakėlė galvytę.
Mes patys mokėme komandų, ji buvo labai gabi. Sėsk, gulk, šliaužk, apsiversk, šalia, balsas, lauk – vienos iš mėgstamiausių komadų, kurias puikiai pademonstruoja ir dabar, jei rankoje turime kažką skanaus. Ji yra unikaliai ramaus būdo ir be galo mylinti vaikus, bet ilgesnį laiką būdama viena namuose prisigalvoja veiklos. Pirmosios jos išdaigos – sugraužtas televizoriaus pultelis, atluptas tapetas ir ištraukti maišeliai iš pakuotės. Kai šiek tiek paaugo, aiškiai parodė, kad namuose uždarų, jai neprieinamų zonų negali būti, taigi išeidami į darbą visada atidarome visų kambarių duris ir atitraukiame roletus, kitu atveju rastume išdraskytas duris ir nutrauktus roletus. Bet nepaisant jos tokio būdo, ji nuostabus augintinis, mūsų numylėtinė, lepūnėle, kuri mėgsta miegoti šeimininkų lovoje ir dar būti apklota, bet ko nepadarysi dėl mylimo gyvūnėlio.
Prieš metus namuose atsirado ir mūsų be galo mylimas namų karalaitis katinas Muchtaras. Su vyru jau buvome suplanavę, jog namose turi atsirasti ir katinas, aš labai norėjau juodo, vyras norėjo rusvo kačiuko, net vardą jau turėjome išrinkę – Ego. Bet kaip dažniausia nutinka gyvenime, paradoksas – mūsų katinas rainas. Tiesiog vieną dieną prisijungusi prie socialinio tinklo radau „SOS gyvūnų“ savanorės skelbimą, jog lauke rastas mažytis kačiukas, sveriantis vos 200 g. Ir ta istorija mane taip sužavėjo, pagalvojome su vyru – tai mūsų būsimas augintinis. Nieko nelaukę parašėme savanorei, jog norime kačiuką globoti, tačiau dėl jo sudėtingos būklės turėjome laukti, kol kačiukas sustiprės, bus paskiepytas ir čipuotas.
Nemeluosime, tas laikas mums labai prailgo, su nekantrumu laukėme, kada mažytis galės keliauti į namus. Visą tą laiką savanorė mus informuodavo apie kačiuko būklę, siuntė nuotraukas ir mums jį rezervavo, palaukti jo teko, bet tikrai buvo verta. Jis toks meilumo įsikūnijimas. Ir pagaliau atėjus lemtingai dienai mums parašė, kad galime pasiimti savo augintinį. Tą dieną džiaugiausi kaip mažas vaikas. Šita maža pūkuota meilybė į namus atnešė daug džiaugsmo ne tik mums, bet ir kitiems mūsų augintiniams. Kairai tapo kaip kūdikis, ji juo labai rūpinosi ir augino, kartu miegodavo, nuprausdavo mažylį ir nosyte pabaksnodavo.
Kai Muchtaras paaugo, tapo geriausi žaidimų ir bendrų išdaigų darytojai draugai. Apskritai Muchtaras yra labai komunikabilus ir bendraujantis katinas, su triušyte Zuzu kiekvieną ryta pasilabina susiglausdami nosytėmis, o rytiniai bučiniai ir murkimai yra neatsiejamas kiekvieno ryto ritualas. Išsivalyti dantis yra neįmanoma misija, kol neatsimyluoja, kitu atveju užšoka ant kriauklės, letenėlėmis atsiremia į veidą ir trina savo snukutį. Mūsiškiui posakis „aš katinas ir vaikštau, kur noriu vienas“ visiškai netinka, nes jam labai svarbus ryšys ir šalia esantis žmogus. Jei būna ne prie mūsų, tada prie Kairos prisiglaudęs, jų begalinė meilė ir draugystė, aš jų jau net nebeįsivaizduočiau atskirai.
Kai Kaira grįžta iš lauko, Muchtaras visada pasitinka ją. Vardą Muchtaras išsirinko irgi kaip Kaira – pats, tiesa, kitokiu būdu. Užrašėme kelis patinkančius vardus ir suvyniojome į popieriukus. Muchtaras pribėgo ir letenėle vieną paspyrė, išvyniojome ir radome būtent šį vardą. Muchtaras turi labai dideles akis ir labai juokingą veido išraišką fotografuojant jį. Jis labai geras katinas, per visą laiką nieko blogo nėra padaręs, išskyrus vieną nugraužtą gėlę. Bet negalime jo kaltinti, nes neaišku, kuris – katinas ar šuo – tai padarė. Kaip sakoma, nepagautas – ne vagis. Muchtaro mėgstamiausi užsiėmimai – stebėti dirbamus darbus namuose, vyras juokiasi, kad jis kaip brigadininkas. Taip pat jis mėgsta būti nešiojamas ant rankų, pribėga ir ropščiasi, kol yra pakeliamas. Na, ir turbūt kaip daugelis katinų dievina iš krano bėgantį vandenį, o viena jo didžiausių silpnybių – bulvių traškučiai. Stengiames neleisti piktnaudžiauti, bet kartais nutinka, kad nematomis pats pasivaišina letena išsitraukdamas iš maišelio.
Iš tikrųjų esame labai laimingi namuose turėdami tiek mažų širdelių, kurios besąlygiškai mumis pasitiki ir myli. Tik mylintys šeimininkai ir šilti namai jiems suteikia tiek daug laimės. Visa mūsų šeima siunčia didžiausius linkėjimus ir linki visoms vienišoms širdelėms surasti pačius nuostabiausius namus!“
