„Apie Marsą negalėčiau pasakyti, kad jis buvo šuo, kurį mes išsirinkome. Ne, jis buvo šuo, kurį mums atsiuntė turbūt kažkas iš aukščiau. Mums jo TAIP reikėjo, kad užėjusi į Tautmilės prieglaudėlės puslapį ir pamačiusi mažą baltą pūkų kamuoliuką, nė akimirkos nesudvejojau – tai buvo TAS šuo. Visą savaitę gyvenau su mintimi, kad šitas mažius iš karto mane pamils.
Atvykus pasiimti mažylio, apėmė dvejopi jausmai, kiti šunys tiesiog brovėsi ant rankų, siekė mano dėmesio, o Marsas net nekreipė į mane dėmesio.
Bet žinojau, kad vis tiek turiu pasiimti jį ir jokio kito šuns. Taip mūsų namuose atsirado 3 sugraužti televizoriaus pulteliai, mažiausiai 4 poros pagražintų aukštakulnių, padailintos kėdžių ir stalo kojos ir… Daug meilės.
Marsas toks sielos draugas, kartais nesuprantu, kaip tokioje mažoje širdelėje telpa tiek gerumo, tiek supratimo, tiek meilės… Marsas baltesnis už sniegą ir greitesnis už vėją, laisvos sielos ir didelių linksmų akių. Labiau už viską dievina gaudyti kamuoliuką ir žaisti su kitais šunimis.
Deja, tarp šunų draugystė neužsimezgė iš pirmo žvilgsnio, tam prireikė kokių 3 dienų, kol urzgimas ir dantų šiepimas peraugo į bendrus žaidimus, vienas kito saugojimą ir begalinę Marso globą, Sidui žaidžiant su kitais šunimis.
Sidas visiška Marso priešingybė – urzgia, garsiai loja, kovoja dėl maisto, dažniau kanda, nei švelniai laižo, bet jie taip stipriai papildo vienas kitą. Marsas mokosi iš Sido, kaip rodyti emocijas ir neužmigti ant laurų, o Sidas tampa vis švelnesnis ir meilesnis. Aš taip bijojau, kad Sidas nebus toks „geras“, kaip Marsas. Ir iš tikrųjų jis visiškai kitoks ir jis toks vienintelis.
Mūsų Ying ir Yang – geriausi draugai, kokius tik esame sutikę.“
