„Apie katiną vis pagalvodavome, pamąstydavome, tik vis delsėme, laukdami to tikrojo, kurį tik pamačius širdis suvirpėtų ir būtų aišku – šis skirtas mūsų šeimai. Ką tikrai žinojome, katinas bus vardu Borisas.
Vieną dieną sulaukėme skambučio iš giminaitės, kuri vienos Kauno prieglaudos puslapyje pamatė kažkur matyto katino nuotrauką. Paskambino savo pažįstamai ir toji patvirtino: taip, katiną nuvežė į prieglaudą.
Priežastis? Nusibodo, daug rūpesčių kelia, nereikalingas. 2,5 metų katinas, patekęs į nepažįstamą aplinką iš jaukių namų, jautėsi klaikiai, šnypštė, nevalgė ir nieko neprisileido. Nuo svetimos aplinkos ir žmonių gynėsi, kaip mokėjo. Įspūdingo grožio gyvūną jau norėjo priglausti tą pačią dieną, bet negalėjo prie jo prieiti, katinas nieko neprisileido, net darbuotojų.
Nutarėme pabandyti mes. Mūsų prašymu į prieglaudą nuvyko pažįstamas kaunietis, žmogus, mylintis ir mokantis bendrauti su gyvūnais. Katinas prisileido Vytautą (tikras stebuklas!) ir jau vakare buvo saugiai atgabentas į Vilnių, į mūsų namus. Beje, Boriso vardas jam neprilipo, pavadinome Ogiu.
Buvo visko: šnypštimo, riaumojimo, nemigos. Gyvūnas nuo didelio streso visiškai atsigavo gal tik po pusmečio.
Dabar viskas užmarštyje, Ogis – karalius, zuikutis, mylimukas, gražuolis, mėgsta, kai yra šukuojamas, dievina gulinėjimus balkone ir kitus katiniškus malonumus. Jo grožį ir išskirtinumą puikiai atskleidžia nuotraukos. Džiaugiamės, kad pasiryžome, ištvėrėme nelengvą adaptavimosi laikotarpį ir dabar turime tikrą šeimos narį. Ogis daugiau nepatirs išdavystės. Niekada.“
