Lota mūsų šeimoje atsirado prieš 4 metus, kai mano draugė, atliekanti praktiką vienoje veterinarijos klinikoje, pranešė man, kad jos pacientė ieško naujų namų. Jauna, be galo protingų akių kalytė, atvežta sterilizuoti iš gyvūnų prieglaudos „Penkta koja“. Prieglaudoje ji praleido tik kelias dienas, iki tol klaidžiodavo Kauno gatvėmis. Šunytė buvo apie vienerių metukų amžiaus, labai baili.
Su sese nuvykome jos pasiimti, dar dabar prisimenu, kokia išsigandusi ir nedrąsi buvo mūsų Lota. Bijodavo didesnių garsų, naujų žmonių bei pavadėlio, iškart slėpdavosi po egle. Nesuprasdavo, kodėl ją glostome, atrodydavo, kad įsitempusi stebi, ką čia darome, ir laukia, kol nustosime.
Dabar ji nepalyginamai pasikeitusi, be galo myli mus visus, pasidarė meili, nuolatos nori prisiglausti ir būti glostoma. Labai pasiilgsta, jei kuris nors iš mūsų išvyksta ilgesniam laikui. Visada pasitinka su džiaugsmu akyse. Geriausias draugas yra tėvų namelis ant ratų, nes žino, kad jeigu jis ruošiamas savaitgalio išvykai, bus aktyvus laikas gamtoje.
Taip pat dingo baimė pavadėliui, dabar pamačiusi jį nenustygsta vietoje, nes žino, kad laukia ilgi pasivaikščiojimai. Savo šiluma ir meile ji džiugina mus visus kasdien.
