Sveiki, aš esu Karolina. Turiu du keturkojus šeimos narius – šunį ir katę. Matydama, jog vis dar kai kurie į augintinius žiūri kaip į daiktus, kuriuos išmeta, atiduoda nusibodus ar iškilus sunkumams, nusprendžiau pasidalinti savo istorija.
Ir šuo, ir katė mano šeimoje atsirado iš gatvės, jie neturėjo namų ar šeimininkų, kurie jais būtų pasirūpinę. Kuomet nusprendžiau išvykti į Vokietiją, turėjau tik truputį daugiau laiko nei savaitę, per kurią turėjau pasiruošti ir pati, ir paruošti gyvūnus keliauti kartu. Maniau, kad bus sunku, tačiau viskam, ką reikia atlikti iki išvykimo gyvūnams, pakanka vienos dienos, manau, mažiau, negu surasti, kam juos atiduoti. Specialiai pačiai kelionei nereikėjo ruoštis, pirkti kažkokių medikamentų gyvūnams, nes jau žinojau, kad važiuoti mašina jiems patinka, o maistą ar vandenį duodi visuomet. Katė keliavo narvelyje mašinos salone, o šuo buvo palaidas.
Kelionėje jokių sunkumų nebuvo. Atvykus į naują vietą katė skirtumo tikriausiai nepajuto, nes nuo pirmos minutės elgėsi kaip namų karalienė. Šuniui prireikė kelių dienų vaikščiojimų po naujas apylinkes, susipažinimo su dar nepažįstamais keturkojais, kad priprastų prie naujos aplinkos. Tačiau dabar jis yra draugiškesnis su žmonėmis ir kitais gyvūnais, nei buvo Lietuvoje, galbūt dėl to, jog beveik visur galiu vestis jį kartu. Taip pat pastebiu, jog tapo ir paklusnesnis.
Palikti gyvūną ar atiduoti jį nėra išeitis. Prisiminkite, jog augintis turi jausmus, jis prisiriša prie žmogaus ir negali pats savimi pasirūpinti. Pagalvokite prieš priimdami į savo šeimą naują narį, nes jūs turite būti už jį atsakingas visą jo neilgą gyvenimą ir turite pasistengti, kad jis būtų kuo visavertiškesnis. Žvelkite į augintinį kaip į vaiką, nes jam irgi reikia priežiūros ir laiko.
