2019 metų rudenį per nelaimingą atsitikimą praradome savo mylimą šunytę Smiltę. Buvo labai skaudu, ašaros skruostais riedėjo kasdien. Norėjosi tą skausmą sumažinti ir širdyje prasivėrusią tuštumą užpildyti nauja uodega. Taigi nusprendėme suteikti šansą kitam šuniukui iš prieglaudos.
Pradėjome paieškas. Kasdien peržiūrėdavome prieglaudų skelbimus. Prieš pat lemtingą dieną net buvome nuvykę į „Penktą koją“. Bet ten nepavyko susidraugauti nei su vienu šuniuku. Nusiminiau, bet nenuleidau rankų ir tęsiau paieškas.
Jau kitą dieną mano vyras peržiūrinėjo „Nuaro“ prieglaudos skelbimus ir man parodė mūsų Bučkį. Man atrodo, mane ištiko meilė iš pirmo žvilgsnio. Griebiau telefoną ir bijodama, kad sekmadienį prieglauda nedirbs, skambinau ir tyliai tikėjausi, kad su patikusiu šuniuku galėsiu pasimatyti jau greitai. Mano dideliam džiaugsmui, atsiliepusi prieglaudos darbuotoja mus pakvietė atvykti į pasimatymą tą pačią dieną. Tad šokome į mašiną ir jau netrukus prieglaudos pievose vedžiojome juodai baltą, linksmą ir energingą 1,5 metų amžiaus šuniuką.
Iškart pajautėme, kad tai mūsų šuo! Tad atsisveikinę su prieglaudos personalu, sėdome į mašiną ir nekantraudami keliavome namo. O bekeliaudami išrinkome ir vardą. Pavadinome jį pačiu meiliausiu vardu – Bučkiu. Ir labai pataikėme, nes mūsų Bučkis yra pats mieliausias šuo žemėje. Jis visus nuolat bučiuoja, nesvarbu, tai mes, gatvėje sutiktas praeivis ar net piktas kaimyno šuo.
Bet mūsų draugystės pradžia nebuvo labai lengva. Iš pradžių jis mumis ne visai pasitikėjo. Ir vieną dieną, kai vedžiodama jį paleidau palakstyti Nemuno pievomis, jis nusprendė neleisti man jo prisisegti. Niekur nuo manęs nebėgo, bet vos tik ištiesdavau ranką ir bandydavau jį prisegti prie pavadėlio, jis greitai atsitraukdavo. Smarkiai vėlavau į darbą, į gaudynes įtraukiau net kaimynus, telefonu konsultavausi su dresuotoja, kol po 4 valandų jis pasidavė ir atsisėdo šalia. Tuomet supratau, reikia padirbėti, kad jis manimi labiau pasitikėtų ir sugrįžtų pas mane, kai tik pakviečiu. Todėl pradėjome lankyti dresūros pamokas bei daug dirbome lauke. Ir nors gaudžiau jį ir bandžiau savo kantrybę dar ne kartą, dabar Bučkis jau puikiai moka komandą „pas mane“, todėl gali laisvai lakstyti pievose ir parkuose.
Bučkį aš kartais vadinu laimės ir džiaugsmo šuniu. Einant gatve jis pralinksmina net pačius niūriausius praeivius. O dėl linksmos išvaizdos nuolat sulaukiame komplimentų, dažnai net klausimų ar pasvarstymų, kokios veislės šuo jis galėtų būti. Dėl Bučkio gebėjimo žavėti, meilumo ir draugiškumo su kitais šunimis nuolat plečiu naujų pažįstamų ratą bei dar geriau pažįstu savo kaimynystę.
O jei paklaustumėte, ką Bučkiui labiausiai patinka veikti, tai neabejodama atsakyčiau, kad lakstyti Nemuno pakrante, siausti su kitais šunimis ir, aišku, daug, ir geriausia ant sofos, pamiegoti. Jis yra šuo, kuris galėtų užmigti bet kokioje pozoje. Ir tai yra smagu, nes galima jį apsikabinti ir miegoti lyg su pliušiniu žaislu. Tiesa, vos nepamiršau, dar jis mėgsta voliotis ant žolės taip, tarsi gyvenimas būtų viena didelė šventė kasdien.
Esame labai laimingi turėdami Bučkį, jaučiame, kad ir jis yra labai laimingas šuo turėdamas mus. Na, bent jau grįžus namo jis šokinėja, laksto ir loja taip, lyg mūsų namie nebūtų buvę kokius metus.
