Prieš beveik dvejus metus, atšiaurų lapkričio mėnesį, šiaudų kupetoje kalytė atsivedė šuniukus, kurie per naktį mirtinai sušalo. Sužinojau, kad mama-kalytė blaškosi po Naujosios Vilnios rajoną, įbauginta, nieko neprisileidžia. Kitą dieną vos tik išgirdusi šią žinią iškart nuskubėjau į tą vietą. Buvome dviese su vyru, tamsu jau, šunytė, aišku, mūsų neprisileido, pagauti jos nebuvo jokių šansų.
Kitą rytą vėl pastangos bevaisės. Ji, mažutė, išsigandusi, nepasitikinti žmonėmis, miega toje vietoje, kur atsivedė šuniukus, o žmonėms atėjus pabėga. Pasitelkėme į pagalbą gaudyklę, maistą dėdavome vis arčiau tos gaudyklės, kol ji įprato ėsti ir nebebijojo to narvo. Dešimt dienų-naktų budėdavome pasikeisdami, šėrėme ir laukėme stebuklo, kada šuo įeis į tą narvą. Pagaliau pavyko! Buvome sutarę su prieglauda, kad mums pagavus, kalytę priglaus jie, nes tuo metu gyvenome mažame bute ir šuns laikyti tikrai neplanavome. Kai pamatėme Borytę narve ir po to nuvežėme į prieglaudą, širdis plyšo, abu su vyru supratome, kad šis šuo ten neliks tikrai. Tuomet prasidėjo ilgas reabilitacijos laikotarpis.
Borai atėjus į šeimą pasikeitė daug kas. Stebėjome jos pokyčius ir džiaugėmės mažytėmis mūsų pergalėmis. Nei dienos nepasigailėjau, kad paėmėme Boriuką, nors neslėpsiu, pradžioje atrodydavo, kad tikimės neįmanomo. Šuo buvo bailus, depresavo, teko gydyti net medikamentais. Viena dabar galiu pasakyti, kad tikėjimas, kantrybė ir meilė daro stebuklus!
Bora mano terapeutė, pati geriausia ir ištikimiausia draugė, vienas iš geriausių dalykų, nutikusių mano gyvenime. Ji kosmosas! Boriukas visavertis šeimos narys, ją imame visur: į festivalius, prie jūros, plaukiame drauge baidarėmis, einame į kavines. Neįsivaizduoju gyvenimo be jos. Mylime ją visa šeima, vaikai mato pavyzdį, kaip reikia rūpintis ir padėti silpnesniam, žodžiu, esame visi be proto laimingi.
Jau kurį laiką esu savanorė prieglaudoje. Forestą pamačiau ten kovo mėnesį ir įsimylėjau iškart! Kadangi kol kas gyvename nedideliame bute ir turime jau vieną augintinę, priglaustą mišrūnę Borą, paimti Foresto nebuvo galimybės. Šuniui pažadėjau rasti tikrus, gerus namus. Tačiau naujų šeimininkų rasti nesisekė, ėjo dienos, o Forestą tekdavo palikti prieglaudoje su skaudančia širdim, nes tas jo žvilgsnis…
Vieną dieną vyras sako man: tu gal nesikankink, o imk Forestą pas mus. Graudinuosi tai prisimindama… Ir svarbiausia, telpame visi! Dviejų kambarių bute penki žmonės ir du šunys! Nė minutės nepasigailėjome! Dabar vyras juokauja, kad bijo, kas bus, kai persikraustysime į namą.
Šiandien su Forestu įveikiame 10 km mišku. Atrodytų nieko čia tokio šuniui, bet tik ne žinant jo istoriją. Forestui šių metų pradžioje buvo sudėtingai operuota lūžusi priekinė dešinė koja. Operuota, nes prieš tai ji „kabėjo“ neaišku kiek laiko, kadangi buvo sulūžusi ir negydoma. Bet dabar šunelis puikiai eina, net nešlubuoja!
Ačiū visiems, kas prisidėjo prie Foresto išgelbėjimo ir sveikimo! Ačiū Forestui, kad beprotiškai pasitiki žmonėmis, kad yra labai geras, taikus ir nuostabus Draugas. Savo šunis vadinu savo terapeutais.