Kira mūsų gyvenime atsirado planuotai ir buvo labai laukta. Kai dviese su draugu apsisprendėme, jog norėtume auginti šunį, abu sutarėme, jog norime vyresnio ir iš prieglaudos. Į „Lesę“ važiavome kelis kartus susipažinti su skirtingais gyventojais, kol galų gale apsistojome ties dviem tuo metu mums labiausiai kritusiais į širdį, viena iš jų buvo Kira.
Ji buvo rekomenduota savanorės ir, tiesą sakant, į ją būtume neatkreipę dėmesio: nerodė jokio susidomėjimo žmonėmis, lauke vaikščiojo trumpai ir visada skubėdavo grįžti į prieglaudą. Šiek tiek pasvarstę vieną sekmadienio vakarą parsivežėme Kirą namo po daugiau nei metų, praleistų „Lesėje“.
Šiuo metu Kirai yra apie 11 metų ir mūsų šeimos nare ji yra daugiau nei metus. Kira greitai pritapo naujuose namuose, visur keliaujame kartu. Ji daug miega, o išėjusi pasivaikščioti atgyja. Žmonės galvoja, jog jai yra ne daugiau nei 5 metai! Naktį knarkia baisiau nei mopsai. Labiausiai ją motyvuoja maistas, tuo pasinaudojome treniruočių metu ir ponia išmoko keletą naujų triukų.
Kira labai mėgsta vyresnio amžiaus žmones. Kodėl ji buvo palikta pririšta prie parduotuvės, nėra žinoma, bet mes turime susikūrę savo istoriją, jog močiutė arba senelis nuėjo nusipirkti maisto ir ją pamiršo. Labai džiaugiamės, jog ji atsirado mūsų gyvenime, neįsivaizduojame savo rytų be jos, žadinančios mus pusryčiams.
Rugsėjo mėnesį išgirdę „Lesės‘‘ prašymą priėmėme pagloboti kitą gyventoją – Tvičą, kuriam buvo diagnozuotas vėžys. Tvičą išlydėjome į amžinus medžioklės plotus po trijų savaičių – džiaugiamės, jog nors trumpam, tačiau suteikėme jam namus po 4 metų, praleistų prieglaudoje. Jei galvojate, ar imti šunį iš prieglaudos, nedvejokite – priglaustas gyvūnas yra pati geriausia veislė!
