Prieš įsigydami šuniuką jau žinojome, kad išvyksime į Norvegiją. Padovanojome jį dukrai gimimo dienos proga, nes sesės ar brolio padovanoti nepavyko. Prieš emigruojant mūsų augintinė jau buvo išmokusi daryti visus purvinus reikalus lauke, ar kai reikia ir pakentėti. Kelionė keltu buvo liūdnesnė, nes Doja turėjo būti automobilyje. O visa kita juokai.
Svarbiausia, apie ką reikėjo pagalvoti, tai augintinio pasas, skiepai ir pan. Tereikėjo pasakyti veterinarui, kad išvykstame į užsienį. Taip pat mums labai pasisekė, kad gyvenamos vietos šeimininkai neturėjo nieko prieš augintinius. Čia būtų buvęs vienintelis sunkumas, bet tikrai išsprendžiamas. Jokio streso čia būdama Doja nepatyrė, nes buvo pripratusi prie mūsų darbo grafiko.
O kokia laimė mano dukrai, kad turime ją! Didžiausia paguoda ir geriausia draugė, nes padėjo ištverti emigracijos sunkumus ir pačiai dukrai. Augintinis yra šeimos narys. O šeimos nariai turi būti kartu.
Kartu išgyventa daug įvairiausių istorijų, nes jau 3 metai kaip esame emigravę. Iškeliavome iš Lietuvos, kai Dojai buvo 9 mėnesiai. Ji labai mėgsta Norvegijos gamtą, tik nemėgsta lietaus, tad ruduo ir pavasaris jai nelabai patinka. Žiemą Doja mėgsta žaisti su sniegu. Ir kaip daugeliui šunų, visais metų laikais, jai patinka kur nors išsivolioti. Keliaudami čia imame ją su savimi visur.
Šią vasarą pažino Norvegiją kartu su mumis, užlipo į Trolio liežuvį (virš prarajos pakibusi uola pietvakarių Norvegijoje). O smagiausia jai kasdien važiuoti pasiimti dukros iš mokyklos. Labai džiaugiamės savo sprendimu turėti šunelį. Ji mums ir žaidimų partnerė ir paguoda. Iš pradžių aš labai buvau prieš augintinius, nes reikia įdėti daug darbo, laiko, kantrybės, reikia auklėti ir auginti… Bet dabar – aš ją labai myliu. Ji yra šeimos narė.
