Ela – likimo dovana. Taip, aš nuoširdžiai tikiu, kad gyvenime padariau kažką gero, kad gaučiau tokią dovaną.
Šuniuko aš norėjau jau seniai. Suprasdama, kad tai yra didžiulė atsakomybė, vis rasdavau priežasčių, kodėl dar ne laikas…
Karantino metu pradėjau dirbti iš namų ir pagalvojau, kad reikia išnaudoti šį laiką prasmingai. „Tautmilės prieglaudėlės“ Facebook puslapyje pamačiau skelbimą, kad ieškomi laikini globėjai. Parašiau savanorei, kad esu pasiryžusi prisidėti ir galiu priglausti gyvūnus. Taip į mano namus atkeliavo tuomet dar bevardė, sulysusi, išsigandusi, bet nepaprastai gilaus ir protingo žvilgsnio šunyte. Savanorė paaiškino, kad šunytė į prieglaudą galės grįžti po skiepų, kur jai bus ieškomi nuolatiniai šeimininkai. Savanorė tuomet dar nežinojo, kad šeimininkų ieškoti jau nereikės.
Puikiai prisimenu, kaip vengiau siųsti nuotraukas, kurių buvau prašyta, kad būtų galima rašyti skelbimą. Laikas bėgo, o man pagalvojus, kad ją reikės atiduoti, nejučiomis akyse susikaupdavo ašaros. Niekada nebuvau pagalvojusi, koks stiprus ryšys gali užsimegzti per tokį trumpą laiką. Vieną rytą pažiūrėjau į jos gilias akis ir supratau – mes nesiskirsime. Man visai nerūpėjo aplinkinių nuomonės, kad imu vyresnį šunį, kad ji jau turi savo charakterį, kad jos nebeišauklėsiu, o dar kiek išleisiu veterinarams.
Pranešiau draugui naujienas, o jis tiesiog su šypsena atsakė – žinojau tai nuo pirmosios dienos. O ir mūsų senbuvė kiškutė Milka nebuvo prieš, nors ir pašventino naujokę įkandimu į užpakalį. Ir nepaisant to, kad Ela savavališkai pasivaišina Milkos skanėstais, jos išties sutaria puikiai. Tiesa pasakius nežinau, ar yra gyvūnų su kuriais ji nedraugautų.
Net pati esu nustebusi, kiek daug rajono šunų vardų esu išmokusi, ko nepasakyčiau apie šeimininkų vardus. Dar buvo kartas, kai bandė pavaidinti rajono kietuolę ir pavaikyti vietinį katiną, bet katukas greitai parodė, kas čia šeimininkas, ir mandrumas baigėsi.
Ir taip mūsų gyvenimas išties apsivertė aukštyn kojomis. Atsimenu, kaip pirmas dienas jau 5 val. ryto, lietui lyjant ar sningant, žingsniuodavau pro duris rytiniam pasivaikščiojimui. Galvodavau, žadintuvo nustatyti man daugiau neteks. 10 tūkstančių žingsnių tikslui per dieną pasiekti, jau net ir pastangų įdėti nebereikėdavo. Su tokia kompanione tai tapo taip paprasta ir smagu. Ir kiek daug neatrastų Lietuvos vietų mes kartu aplankėme ir kiek dar aplankysime.
Ela pas mus atsirado 2020 m. rugsėjį ir mes vis dar kasdien mokomės kažko naujo. Mes mokomės suprasti ją, ji mokosi gyventi pagal taisykles. Nors, tiesą pasakius, taisykles labiau nustatinėja Ela.
Pirma – pavalgius nukraustai stalą ir jokių paliekamų indų.
Antra – maisto be priežiūros palikti nevalia.
Trečia – palikti vietos kojūgalyje, nes užmiegama dviese, atsikeliama trise.
Ketvirta – vaikų apsauga baldams skirta ne tik vaikams, bet ir šaldytuvo apsaugai nuo šuns.
Penkta – šuns knarkimas yra atpalaiduojanti muzika prieš miegą.
Šešta – be pavadėlio niekur ir niekada.
Septinta – jei neturi rankų, nereiškia, kad neįmanoma užrakinti durų. Ir taip, ši pamoka mums kainavo, kadangi kvietėme avarinę tarnybą, kad atrakintų užsirakinusį šunį.
Ilgas tas naujų taisyklių sąrašas. Net projektuodami naujus virtuves baldus paaukštinome stalviršį, kadangi išsiaiškinome, kad mūsų šuo turi super galių. Ela turi „teleskopinį“ kaklą, puikiai pritaikytą vogti maistą nuo stalo. Ir ji išties padauža angelo veidu. Užtat nuostabi motyvatorė laikantis dietos. Pyragiuko valgymas pavirsta kaltės jausmu pamačius tą smerkiantį žvilgsnį, kad nesidalini. Paprasčiau tampa tiesiog nevalgyti arba valgyti paslapčia.
Ir nepaisant visų jos charakterio ypatybių, aš esu neapsakomai dėkinga likimui už šią dovaną. Jos mielumas atperka visas išdaigas. Atsibundi ryte nuo šilto kvėpavimo į veidą ir supranti, kad diena prasidėjo gerai. Kiekvieną kartą grįžus namo atrodo, kad šuo pakils nuo žemės, taip bevizgindamas uodegėlę. Tas tyras džiaugsmas atperka visos dienos nemalonumus. Ir tas palaimos jausmas, kai su kiekviena diena jos gilios, liūdnos akys šviesėja. Vienintelis dalykas, ko aš gailiuosi, kad taip ilgai gyvenome ne kartu. Kad taip ilgai jai teko leisti dienas vienut vienutėlei prie trumpiausios grandinės. Taip, ji ir jos du vaikučiai gyveno kaime prie grandinės. Gardesnis kąsnelis ar tiesiog kąsnelis maisto buvo didžiausias dienos nušvitimas…
Ela, tu pas mus atkeliavai bevardė ir mes net nežinome, kiek tau metų. Bet dabar jau tai istorija. Dabar, Elibumbum, mes esame dėl tavęs, o tu dėl mūsų. Dabar mes visi kartu kuriame naują istoriją.
Ir aš žinau, kad mano šuo ypatingas! Taip pat žinau, kad taip mąsto daugelis mylinčių šeimininkų. O susimąstėte, kiek dar ypatingų gyvūnų laukia prieglaudose? O gal šąla prie grandinės? Būkime jų balsas, padėkime jiems rasti mylinčius namus!
