Priglaudė 5 šunis, su kuriais neišskyrė net emigracija: užsienyje gausią šeimą papildė dar 2 augintiniai

„Kadangi visas gyvenimas praėjo su šunimis – nusprendžiau paimti iš prieglaudos“, – sako būriui šunų antrą šansą suteikęs Jevgenij.

 „Kadangi visas gyvenimas praėjo su šunimis – nusprendžiau paimti iš prieglaudos“, – sako būriui šunų antrą šansą suteikęs Jevgenij.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 „Kadangi visas gyvenimas praėjo su šunimis – nusprendžiau paimti iš prieglaudos“, – sako būriui šunų antrą šansą suteikęs Jevgenij.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 „Kadangi visas gyvenimas praėjo su šunimis – nusprendžiau paimti iš prieglaudos“, – sako būriui šunų antrą šansą suteikęs Jevgenij.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 „Kadangi visas gyvenimas praėjo su šunimis – nusprendžiau paimti iš prieglaudos“, – sako būriui šunų antrą šansą suteikęs Jevgenij.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 „Kadangi visas gyvenimas praėjo su šunimis – nusprendžiau paimti iš prieglaudos“, – sako būriui šunų antrą šansą suteikęs Jevgenij.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 „Kadangi visas gyvenimas praėjo su šunimis – nusprendžiau paimti iš prieglaudos“, – sako būriui šunų antrą šansą suteikęs Jevgenij.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 „Kadangi visas gyvenimas praėjo su šunimis – nusprendžiau paimti iš prieglaudos“, – sako būriui šunų antrą šansą suteikęs Jevgenij.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 „Kadangi visas gyvenimas praėjo su šunimis – nusprendžiau paimti iš prieglaudos“, – sako būriui šunų antrą šansą suteikęs Jevgenij.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 „Kadangi visas gyvenimas praėjo su šunimis – nusprendžiau paimti iš prieglaudos“, – sako būriui šunų antrą šansą suteikęs Jevgenij.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 „Kadangi visas gyvenimas praėjo su šunimis – nusprendžiau paimti iš prieglaudos“, – sako būriui šunų antrą šansą suteikęs Jevgenij.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 „Kadangi visas gyvenimas praėjo su šunimis – nusprendžiau paimti iš prieglaudos“, – sako būriui šunų antrą šansą suteikęs Jevgenij.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 „Kadangi visas gyvenimas praėjo su šunimis – nusprendžiau paimti iš prieglaudos“, – sako būriui šunų antrą šansą suteikęs Jevgenij.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 „Kadangi visas gyvenimas praėjo su šunimis – nusprendžiau paimti iš prieglaudos“, – sako būriui šunų antrą šansą suteikęs Jevgenij.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 „Kadangi visas gyvenimas praėjo su šunimis – nusprendžiau paimti iš prieglaudos“, – sako būriui šunų antrą šansą suteikęs Jevgenij.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 „Kadangi visas gyvenimas praėjo su šunimis – nusprendžiau paimti iš prieglaudos“, – sako būriui šunų antrą šansą suteikęs Jevgenij.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 „Kadangi visas gyvenimas praėjo su šunimis – nusprendžiau paimti iš prieglaudos“, – sako būriui šunų antrą šansą suteikęs Jevgenij.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 „Kadangi visas gyvenimas praėjo su šunimis – nusprendžiau paimti iš prieglaudos“, – sako būriui šunų antrą šansą suteikęs Jevgenij.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 „Kadangi visas gyvenimas praėjo su šunimis – nusprendžiau paimti iš prieglaudos“, – sako būriui šunų antrą šansą suteikęs Jevgenij.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 „Kadangi visas gyvenimas praėjo su šunimis – nusprendžiau paimti iš prieglaudos“, – sako būriui šunų antrą šansą suteikęs Jevgenij.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 „Kadangi visas gyvenimas praėjo su šunimis – nusprendžiau paimti iš prieglaudos“, – sako būriui šunų antrą šansą suteikęs Jevgenij.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 „Kadangi visas gyvenimas praėjo su šunimis – nusprendžiau paimti iš prieglaudos“, – sako būriui šunų antrą šansą suteikęs Jevgenij.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 „Kadangi visas gyvenimas praėjo su šunimis – nusprendžiau paimti iš prieglaudos“, – sako būriui šunų antrą šansą suteikęs Jevgenij.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 „Kadangi visas gyvenimas praėjo su šunimis – nusprendžiau paimti iš prieglaudos“, – sako būriui šunų antrą šansą suteikęs Jevgenij.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 „Kadangi visas gyvenimas praėjo su šunimis – nusprendžiau paimti iš prieglaudos“, – sako būriui šunų antrą šansą suteikęs Jevgenij.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 „Kadangi visas gyvenimas praėjo su šunimis – nusprendžiau paimti iš prieglaudos“, – sako būriui šunų antrą šansą suteikęs Jevgenij.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 „Kadangi visas gyvenimas praėjo su šunimis – nusprendžiau paimti iš prieglaudos“, – sako būriui šunų antrą šansą suteikęs Jevgenij.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Daugiau nuotraukų (13)

Nebrisius.lt

Apr 16, 2021, 4:31 PM

Dora (juodas aviganis) ir jos atsiradimo istorija (pasiėmiau 2010 metais, kai jai buvo 1,5 metų).

Po 2008 metų krizės grįžau į Lietuvą. Kadangi visas gyvenimas praėjo su šunimis – nusprendžiau paimti iš prieglaudos. Pagalvojau taip – jeigu pajusiu ryšį su šuniu, tai jį ir paimsiu. Kažkokio nusistatymo, koks būtent šuo turi būti, nebuvo.

Taigi iš pradžių atvažiavau į prieglaudą „5 pėdutės“ (dabar „Linksmosios pėdutės“). Bet kažkaip jokio ryšio nepajutau tarp manęs ir ten esančių šunų. Nusprendžiau ieškoti kitur. Per internetą atradau „Nuaro“ adresą. Buvo parašyta tiesiog – Kalotės seniūnija. Atvažiavau į Kalotę. Ten visi sakė, kad nieko nežino apie jokią tarnybą ar prieglaudą. Patarė ieškoti prie sąvartyno, važiuojant Palangos plentu. Taip ir pasielgiau. Važiuodamas link sąvartyno, nusukęs nuo Palangos plento, pastebėjau tik užrašą „Zoo pašarai“ ir vieną šunį pririštą prie vartų. Pagalvojau: Na, gal ten? Įvažiavau į vidų, palikau mašiną ir ėjau į priekį. Pastate buvo du įėjimai: prie vieno sėdėjo voljere pitbulis ir kabėjo užrašas „Piktas šuo“. Iš karto pagalvojau: Na, ten tikrai neisiu… Pradėjau eiti link durų iš dešinės pusės ir spėjau pamatyti vidurinės azijos aviganį už namo, pririštą prie būdos… Nespėjant man prieiti prie durų – šis aviganis nusitraukia nuo grandinės ir bėga link manęs. Greitai įbėgu į vidų ir užtrenkiu duris.

Nuo įėjimo ėjo koridorius į dvi puses. Pradėjau tikrinti visas duris. Viena – nieko, kita – nieko. Trečia – irgi tuščia. Pradėjau eiti į kitą koridoriaus pusę ir jau pradėjau galvoti: jeigu ir čia nieko nebus, tai aš pakliuvau… Ir kaip tyčia palikau telefoną mašinoje, tai nei išeiti, nei paskambinti man nepavyktų. Atidarau paskutines duris ir matau moterį, sėdinčią už nedidelio staliuko kambario vidury.

Ko norėjote? – staigiai ir garsiai paklausė ji. Balsas skambėjo kaip kariuomenėje.

Atsakiau jai, kad norėjau apžiūrėti šunis ir galbūt paimti kurį nors.

Tikrai taip? Na, einam tada, – atsakė moteris tuo pačiu balsu.

Kol mes ėjome, pasakiau, kad manęs vos nesuvalgė pakeliui. Ji atsakė, kad nieko tokio. Čia mūsų sargybinis. Tik atidariusi duris ji staigiai ir labai garsiai užrėkė „Į VIETĄ“ ir aviganis iš karto dingo, lyg jo ir nebūtų buvę.

Nuėjome už pastato. Prie sienos stovėjo narvai 3*3 m. Sklido labai nemalonus kvapas. Nuėjome link voljerų.

Moteris sako: Jūs žiūrėkite, o aš greitai grįšiu. Rankų nekiškit į vidų – tai draudžiama.

Ji nuėjo, o aš toliau ėjau link voljerų. Viename iš voljerų sėdėjo ji. Atsisukusi į vidų, ausys nuleistos, o ant grindų voliojasi 2 visiškai nepaliesti kaulai. Ir tuo metų aš tiesiog pasakiau jai: Na, ką? Važiuosi su manimi? Ir įkišau ranką į vidų. O ji tiesiog atsisuko ir pradėjo laižyti man tą ranką.

Tuo metu už nugaros girdžiu moters balsa: Na, ką? Einu tvarkyti dokumentus?

Tvarkydamas dokumentus sužinojau, kad jos vardas Dora ir jai 1,5 metų. Atsisakė jos dėl išvažiavimo į užsienį, bet man pasirodė, kad nėra viskas taip paprasta, nes (užmačiau adresą dokumentuose) kai mes net po keletos metų važiavome kartu per rajoną, kur ji anksčiau gyveno, ji visada pasislėpdavo ir nuleisdavo ausis.

Apie Doros charakterį. Tikras vokietukas – žaisminga, labai protinga ir visiškai atsidavusi man. Puiki apsauga ir kompanionė. Vienintelis trukumas – nebendrauja su kitais šunimis lauke. Iš karto puola, bet ne įkasti, o parodyti savo dominavimą. Jeigu kitas šuo neatsako, tai viskas iš karto pasidaro gerai. Kitaip gali kilti nemalonumų, bet per tiek metų išmokau lengvai su ja susitvarkyti.

Maždaug po metų, kadangi gyvenau bute ir pusę dienos praleisdavau darbe, nusprendžiau pasiimti dar vieną šunį, kad būtų įdomiau.

Fortūnos istorija (paimta 2011 metais, amžius 2,5 metų)

Pasirinkau Fortūną per nuotrauką „5 pėdučių“ puslapyje. Jos žvilgsnis tiesiog įkrito man į širdį ir pasirinkimas buvo žaibiškas. Su Dora labai greitai susidraugavo. Fortūna pasirodė kaip labai protinga ir savarankiška dama. Kas įdomu, kad kažkodėl ji niekada iš koridoriaus nėjo į kambarį, kol jos nepakviesi. Pakviesi, ji tada gali laisvai vaikščioti pirmyn atgal. Bet jeigu išeini iš kambario ir vėl įeini, situacija kartojasi. Ji stovės prie įėjimo ir lauks, kada leisi įeiti. Įdomu tai, kad ji nuo pat mažens gyveno gatvėje su benamiais. Kas ją taip išmokino – paslaptis.

Fortūnos ir Doros draugystė buvo visiškai pavyzdinga. Visur kartu – ir žaidimuose, ir po mišką. Ir Dora kaip didelė sesė – visada pasiruošusi apginti savo mažają draugę.

Taip ir gyveno jos beveik du metus. Deja, 2013 metais sausio mėnesį per didelę pūgą Fortūna žuvo (partrenkė mašina). Nesuvaldęs automobilio žmogus išlėkė ant šaligatvio ir partrenkė ją. Fortūna mirė pakeliui į kliniką.

Dora labai stipriai pergyveno, nevalgė ir daug laiko buvo didžiausiame strese. Ir kaip tik tada prasidėjo trečio šuns istorija mano šeimoje.

Džina (Paimta 2013 metais. Amžius 3 metai)

Šio šuns istorija irgi verta atskiro dėmesio. Kažkada tai buvo mano buvusio klasioko šuo. Jis paėmė ją iš gatvės, kai jai buvo apie 2-3 mėnesius, tiesiog grįždamas iš klubo. Jis gyveno su savo pirma žmona. O jis jūreivis ir po metus ar du nebūdavo namuose. Ir vieną dieną jis sužino, kad iš jo banko sąskaitos (kortelę turėjo žmona) dingo pinigai, kiek leido nuimti bankomatas. Jis nusiuntė savo motiną patikrinti, kas atsitiko, tačiau durų niekas neatidarė. Kadangi motina raktų neturėjo, o šuo buvo vienas viduje ir žmonos telefonas buvo išjungtas – jis kuo greičiau paliko laivą ir išskrido į Lietuvą. Atidaręs butą, pamatė skeletą… Džina buvo labai stipriai išsekusi. Išgelbėjo ją tik tai, kad virtuvėje truputį prakiuro vamzdis ir ji galėjo gerti.

Jis man pasakė, kad nežino, ką daryti: išeina į jūrą, o kaip su šuniu?

Tada aš pasiūliau jam savo pagalbą. Iš pradžių tik atvažiuodavau pasivaikščioti ir pamaitinti ją ryte ir vakare, o paskui ir pasiėmiau ją pas save. Kai jis grįždavo, pasiimdavo ją atgal, o kai vėl išplaukdavo, aš ją vėl pasiimdavau. O paskui jis atidavė ją į prieglaudą. Kai tik apie tai sužinojau, iš karto ją pasiėmiau. Taip ir pasiliko ji visam laikui. Ir pakeitė žuvusią Fortūną Doros akyse.

Džinos charakteris – dievina vandenį, pagaliukus ir viską, kas juda. Nekenčia girtuoklių. Saugo mane ir mašiną, kai joje pasilieka, tačiau laisvų pasivaikščiojimų metu jokios agresijos niekam nerodo, nebent koks girtuoklis bandytų man padaryti ką nors bloga.

Taip ir pragyvenome dar keletą metų. Kai jau buvau savanoris „Būk mano draugas“ prieglaudoje ir atvažiavau reikalais į „5 pėdutes“, ten pamačiau Naidą. Ji iš karto užšoko ant manęs ir pradėjo loti. Prieglaudos savininkė tiesiog nustebo. Pasakė, kad ji niekada taip nedarydavo. Pasiūlė socializuoti ją, pamokyti, kaip elgtis bute. Reikėjo suprasti, ar ji galės gyventi bute, nes ji jau metus gyveno prieglaudoje ir jai buvo 5 metai. O 4 metus ji gyveno lauke prie būdos ir nieko daugiau nematė.

Sutikau. Per dvi savaites ji išmoko, kaip reikia elgtis namuose. Naida pasirodė tokia protinguolė ir smalsuolė, kad nebegalėjau jos grąžinti. Taip ji ir pasiliko.

Naida protinga ir savarankiška. Jos mėgstamiausias užsiėmimas – piligrimuoti. Eiti ten, kur nosis veda, ir tyrinėti aplinką. Ir niekas kitas jai nėra svarbu. Svarbu eiti į priekį ir tyrinėti gamtą.

Ir paskutinio Lietuvoje paimto šuns istorija.

Gavau skambutį nuo „Būk mano draugas“ direktorės Galinos, kad kaime už 50 km kažkas nesustodamas išmėtė iš mašinos 2 šunis ir nuvažiavo. Viena moteris uždarė juos tvartelyje ir paskambino Galinai.

Aš paėmiau savo draugą kartu (kadangi mes nežinojome nieko apie šiuos šunis) ir iš karto išlėkėme į tą kaimą. Ten pamatėme 2 mažiukus šuniukus, išsigandusius, turinčius daug nubrozdinimų ir erkių. Paėmėme juos ant rankų ir sėdome į mašiną. Ištraukėme erkes pakeliui. Draugas laikė juodą (mano Arto sesę Saną, kuri taip pat dabar gyvena užsienyje), o aš vairuodamas laikiau Artą (tą vardą daviau jam ir jo sesei jau prieglaudoje, nes jeigu mes atveždavome į prieglaudą tokius šunis, tai vardus turėjome duoti patys). Pakeliui juos pamaitinome. Jie pavalgė ir užmigo. Vakare atvėžėme juos į prieglaudą ir patalpinome į voljerą. Kitą rytą atvažiuoju į prieglaudą ir man gyvūnų prižiūrėtoja sako, kad Artas loja, bando įkasti ir nieko neprisileidžia. Aš priėjau prie voljero, o jis pradėjo šokinėti iš laimės, laižytis ir nuolat stebėti mane prieglaudoje.

Tada nusprendžiau pasiimti jį kartu su kitais savo šunimis prie jūros. Ir nustebau. Jis nė žingsnio nesitraukė nuo manęs. Puikiai žaidė su kitais šunimis, bet nepaleido manęs iš akių. Pavadėlio nuo to laiko jam jau niekada nebereikėjo. Atvažiavęs į prieglaudą pasakiau apie tai Galinai ir gavau atsakymą: jis tave pasirinko – tau spręsti, bet pats matai. Tada jau nusprendžiau, kad Artas pasiliks su manimi.

Tada jau žinojau, kad neužilgo teks išvažiuoti gyventi į Rusiją. O paimti su savimi daugiau negu 2 šunis negalima. Norint tai padaryti, reikia gauti leidimą iš Rusijos veterinarijos tarnybos ir jau Lietuvoje iš VMVT gauti sertifikatus, kurie patvirtina legalų įvežimą.

Taip pat reikėjo turėti skiepą nuo pasiutligės ir tarptautinį pasą su čipu. O važiuoti galima tik po patikros ir skiepo karantino.

Sertifikatai – tai atskira istorija. Norint gauti leidimą į vet. sistemą ARGUS, reikėjo atvažiuoti į miesto, kur planuojama gyventi, vet. tarnybą, o jie nukreipia, kur važiuoti ARGUS registracijai gauti.

Praėjus nedidelę apklausą, buvo pasakyta kitą dieną patikrinti ARGUS paskyrą ir jeigu ji sukurta, suvesti paraišką leidimui gauti. Tiesa, užpildyti paraišką yra labai paprasta, ir sunkumų nesudaro.

Paskui reikėjo grįžti į Lietuvą. Atvažiuoti kartu su visais pasais ir šunimis, užpildyti paraišką sertifikatams gauti. Padaro irgi labai greitai. Ir su tais pasais jau galima važiuoti.

Tiesa, pasienyje tik paklausė, ar yra sertifikatai. Jų net nežiūrėjo. Bet rizikuoti tikrai nepatarčiau.

Rusijoje atsirado dar du šunys, kadangi ir čia esu savanoris (prieglaudos čia nėra – yra tik grupė žmonių, kurie gelbėja gyvūnus, gydo ir socializuoja, o po to ieško naujų namų).

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.