Senovės graikų filosofas Parmenidas yra pasakęs: „Ex nihilo nihil fit“ (liet. iš nieko niekas neatsiranda). Taip nutiko ir su mūsų namų princu Toru. Jis pas mus atkeliavo ne veltui, ieškojome pamainos mūsų mylimam katinukui Obamai, kuris vieną dieną iškeliavo į vaivorykštės šalį. Gailėjome jo, bet nenusivylėme, tad ir vėl pasiryžome suteikti namus beglobiui.
Į prieglaudą vykome žinodami, kad ten mūsų lauks naujas šeimos narys. Nežinojome dar, koks jis, kokio amžiaus, kokios kailio spalvos, bus ligotas ar sveikas. Vienintelis dalykas, kurį žinojome, buvo tai, kad jis mūsų laukia, kaip ir daugelis kitų beglobių laukia savų šeimininkų.
Prieglaudoje nepabūgome nei vieno kačiuko, ilgai visus glostėme, mylavome, glaudėme jų mažas širdutes prie mūsu širdžių… Ir tuomet pamatėme jį. Jis buvo purvinas, susivėlęs, ligotas, sloguojantis, apsiašarojusiomis akytėmis katinėlis, kurį prieglaudos savanoriai išgelbėjo nuo šalčio ir alkio. Jau buvo atlikta daug brangių tyrimų, ištraukti keli dantukai, skirtas gydymas.
Atrodo, kodėl jis? Ogi todėl, kad ne mes jį, o jis mus pasirinko. Tą pačią minutę, kai Torą vyras paėmė ant rankų, katulis pats prisiglaudė, kažką paslapčia pašnibždėjo jam į ausį ir mes kartu supratome, kad tai jis, mūsų naujasis šeimos narys, kurį besąlygiškai mylėsime.
Po kelių mėnesių gyvenimo namuose katinėlis pasikeitė. Dabar jis – didelis, pūkuotas, baltas kaip sniegas, išdidus katinas, pilnas įvairių išdaigų, linksmas ir besąlygiškai mus mylintis. Toks tas mūsų Toras, nors namuose šiuo vardu niekad nekviečiamas. Jis mūsų „Baltas“, „Katinukas“, „Katulis“, „Karalius“, „Šmikis“, „Banditas“, „Imperatorius“… Be jo mūsų dienos ir naktys būtų daug liūdnesnės, be jo mes nebūtume mes! Tad niekas iš nieko neatsiranda. Mes atradome jį, jis atrado mus ir visi esame labai laimingi būdami kartu.