2018 m. birželį mano mama su giminaičiais išvažiavo į mūsų sodybą Špokiškių kaime. Sodyboje leidžiame tik šiltus sezonus, kitaip tariant, vasarojame, nes neturime šilto būsto, todėl ir jokių augintinių ten nelaikome. Vakarop sulaukiau sunerimusios mamos skambučio, jog į sodybą atklydo katinėlis, vos besilaikantis ant kojų.
Katinėlis susirado saugiausią vietą mano mamai už nugaros ir susirangė (…gudruolis). Mama nerimavo dėl jo sveikatos būklės, dėl užkrečiamų ligų, patiesė katinėliui paklotuką atokiau, bet jis nenorėjo trauktis iš saugios vietos šalia mamos.
Kitos dienos rytą išskubėjau į sodybą parsivežti mamos ir spręsti klausimo dėl atklydusio svečio. Katinėlis laukė kiemo prieigose ir „iš visų jėgų burnojo“ ant manęs, kur tiek ilgai užtrukau. Vos išlipus nepažįstamas, sergantis kačiukas puolė glaustytis ir murkti…
Purvinas, liesas, vos valdantis galines kojytes, bet meilus neapsakomai. Iš karto krito į akis didelės letenos. Matėsi, kad kačiukas buvo / yra / bus tikrai didelis berniukas. Buvau ilgą laiką „Vyšnių sodo“ sekėja Facebook’e ir kartais dalindavausi, kuo galėdavau, taigi iškart kreipiausi pagalbos ten. Ir sulaukiau tikrai operatyvios, pradžioje, konsultacijos, o vėliau ir pagalbos.
Katinėlis nesipriešindamas iškeliavo į sostinę, kur „Vyšnių sodo“ merginos, net ir šeštadienį, pasitiko ir jį priėmė. Pristatėme jį Špoku, nes atvyko iš Špokiškių kaimo, ir palikome patikimose rankose laukti veterinarų pagalbos. Po kelių dienų išvykau į tarnybinę kelionę dviems savaitėms į Vieną, bet pamiršti netikėto svečio Špoko vis negalėjau… Kartas nuo karto pasiskambindavau paklausti, kaip jam sekasi, sužinojau, kad jis žiauriai nusilpęs ir dehidratavęs, nuo to ir mažakraujystė, bet sužalojimų jokių nėra.
Špokutis stacionare praleido mėnesį ir grįžo į „Vyšnių sodą“. Kolega darbe vis paklausdavo, kada gi parsiveši? Sakau, kodėl taip nusprendei, kad parsivešiu (namie jau turėjau vieną priglaustą senjoritą Pencutę)? Sako, „ryžas“ ateina ir neišeina. Tas pasakymas ir išsklaidė kelias menkas mano abejones, taigi apsisprendžiau – Špokas tikrai bus mūsų su Pencute naujas šeimos narys. Netrumpas sveikimo periodas, specialus maistukas, vaistukai, bet tvirtas berniukas nesipriešino, vykdė visus gydytojų nurodymus.
Ir štai, iš trijų kilogramų virtęs į beveik septynis, neapsakomai meilus, draugiškas visiems, rūpestingas namų valdovas miega susirangęs mano lovoje. Ryte pakelia, nuprausia, išlydi į darbą, pažada saugoti namus ir saugo. Pasitinka, išmyluoja, išmurkuoja, vėl nuprausia, prispaudžia prie lovos, užmigdo… Draugas Špokas visada šalia, ištikimas ir patikimas pagalbininkas didelėmis letenomis kiekviename buities darbe. Ir kaip be jo susitvarkydavau?! „Ryžas“ ateina…ir pasilieka.
Taigi, jei pas Jus atklys gyvūnas, nemanykite, kad tai atsitiko netyčia. Priimkite dovaną – pas Jus atėjo laimė!
