Leisgyvis, mažutis, peralkęs laukinis kačiukas šildėsi paskutiniuose rudeninės saulutės spinduliuose, kai jį pačiupo iš bulviakasio grįžtančios Mamukos ranka. Padarėlis tik kniauktelėjo ir nebesipriešino, neturėjo jėgų. „Tylėk, čia tave laimė pagavo“, – išgirdo, bet, matyt, nelabai suprato, kas sakoma. Taip mūsų namuose su trimis „kilmingomis“ katėmis, kurių ir taip jau buvo daug, atsirado Miciukas.
Dvi savaites veterinarai negalėjo pasakyti, gyvens ar ne, toks jis buvo ligotas, išsekęs ir nusilpęs. Nebekniaukė nei lašelines statant, nei vaistus leidžiant. Matyt, paskutinį balsą išrėkė tuo kniauktelėjimu pagautas. Dabar Miciukas jau Micius – didelis, linksmas, įžūlus 8 metų katinas.
Keturi katinai, kad ir nuosavame name, buvo jau tikrai daug. O po metų prieš pat brolio biologijos egzaminą paaiškėjo, kad kažkur Viršuliškėse, laiptinėje, rasta dėžutė su dviem kačiukais ir rašteliu „Broliukas ir sesutė ieško namų“. Kas rado, pasilikti negalėjo, svarstyti nebuvo kada, po pusvalandžio kačiukai jau buvo pas mus, o abituriento pasiruošimas rytdienos egzaminui baigėsi ties dėžute su mažyliais.
Sprendimą, kur tuos kačiukus dėti, atidėjome rytdienai, kai jau bus po egzamino. Katinukas buvo baltas, pūkuotas, katytė rainiukė. Abu užpūliavusiomis akytėmis, baltukas nesikėlė ir neėdė, rainiukė buvo šiek tiek guvesnė. Gydėme. Davėme vardus. Klausimas, kur juos dėti, taip ir nebeiškilo. Baltukas išaugo į didelį solidų ir išmintingą Pūkulį, o rainiukė – į gudrią kaip laputė Rutulukę. Sunkią vaikystę primena tik parodontozė, kurios nepavyko suvaldyti nei vaistais, nei vitaminais. Rutulukei teko pašalinti beveik visus dantis, liko tik apatiniai iltiniai ir privilegija gauti specialiai jai skirtą minkštą maistelį.
Taigi namuose šešios katės. Sutarėme, kad gal jau užteks. O tada Pūkulis parsivedė draugą – rainą, jauną, visiškai laukinį katiną. Žmonių jis neprisileisdavo arčiau kaip per 3-4 metrus, buvo labai baikštus, bet Pūkas murksėdamas ir miauksėdamas jį parsivesdavo į namus, palydėdavo iki maisto dubenėlio, palaukdavo, kol jis paės, ir išlydėdavo į lauką. Mes stebėjome iš tolo ir negalėjome atsižiūrėti, kokia graži jų draugystė. Kaip jie eina kartu susiglaudę šonais ir supynę uodegas, kaip miega apsikabinę.
Pamažu Rainius apsiprato ir su mumis, jau drąsiau ateidavo per katinų duris į namus, bet visada kniaukdamas prisišaukdavo Pūką, kad šis palydėtų iki maisto. Po poros metų jau ėmė maistą iš rankų, prisileisdavo paglostomas, kai ėsdavo. Dabar miega ant lovos, „kalbasi“ su mumis, drąsiai žiūri į akis ir mėgaujasi glostomas, bet visur ir visada jie dviese – Pūkulis ir Rainius.
Tuo pat metu, kai Pūkulis parsivedė Rainių, po terasa atsirado mažas laukinis „kažkas“, kurio ilgą laiką net nepavyko normaliai pamatyti. Jis ėsdavo iš ežiukams palikto dubenėlio su maistu, bet buvo toks baikštus, kad sušmėžuodavo balta dėmė ir dingdavo. Vieną savaitgalį nutarėme padaryti galą tam neaiškumui ir prikaupę kantrybės visaip mėginome išvilioti tą kažką iš po terasos. Į vakarą mūsų pastangas vainikavo sėkmė. Mažytė, siaubingai randuota, baltai marga katytė atsidūrė užantyje ir ten tūnojo geras dvi valandas, kol pradėjo murkti. Taip pas mus atsirado Murlaka.
Prijunko ji labai greitai, jau pirmą naktį miegojo lovos kojūgalyje, o vardas irgi visiškai pasiteisino, nes ji su mumis kalbasi daug ir visaip murksėdama. Tiesa, kai apsigyveno pas mus, ji nuolat į namus mums parnešdavo varlių. Matyt, būdama maža ir sužeista nieko daugiau nesumedžiodavo, tai mito varlėmis. O gal ji tiesiog prancūzų kilmės gurmanė…
Prieš dvejus metus pas mus atsirado Snaigė. Druskininkuose priklydusi katė mūsų kieme atsivedė kačiukų. Neišvarėme. Kadangi ten gyvename tik vasaromis, tai šaltuoju metu palikdavome jiems apšiltintus namukus ir automatinę šėryklą, kurią prireikus papildydavo rūpestingi kaimynai.
Kažkam nepatiko, atvažiavę radome išnuodytą kačių šeimyną ir likusią gyvą vieną mažiausią baltą katytę. Sterilizavome, tikėjomės palikti ją jos įprastoje aplinkoje, bet po sterilizacijos prasidėjo komplikacijos ir teko parsivežti namo, gydyti. Sunkiai ji išsikapanojo iš savo ligų, labai bijo vizitų pas veterinarą, bet dabar ji gražuolė, mylima Snaigė. Tai kas, kad po kautynių sukandžiota uodega ir nuskustu echoskopijai pilvuku, bet pagaliau sveika ir turinti savo namus.
Na, ir pagaliau, netikėtai prieš 2019 metų Kalėdas, nežinia iš kur į mūsų namus atėjęs Rapunzelis. Mūsų katės rūsyje turi savo dureles, kad jas rastum, reikia žinoti kelią, taip paprastai į namus nepakliūsi.
Vieną vakarą bevakarieniaujant pasigirdo pratisas gailus kniaukimas nuo rūsio laiptų, priėjus pasižiūrėti, pasirodė, kad ten kniaukia Micius, o kadangi jis nekniaukia be reikalo, tai pradėjau šaukti jį ir klausti, kas gi jam atsitiko. Ir tada staigiu šuoliu Micius atsidūrė mano glėbyje. Tik ten buvo visai ne Micius, o nematyta juoda nedidukė katytė didžiulėmis, kaip vaikiškuose filmukuose, akimis. Taip glėbyje ir atsinešiau ją prie stalo. Kaip tik tą vakarą buvome žiūrėję miuziklą „Into the Woods“, tai Rapunzelės vardas prilipo savaime, tik po kurio laiko apsižiūrėjome, kad mūsų Rapunzelė – katinukas, o ne katytė, taigi jis tapo Rapunzeliu.
Visos katės į Rapunzelį žiūrėjo gana šnairai, tik Pūkulis su Rainiumi jį iškart priėmė į savo glėbį ir į guolį. Kartu apsikabinę miega, kartu eina ėsti, kartu vaikšto po lauką, todėl spėjame, kad ne šiaip tas kačiukas iš niekur pas mus atėjo, jį tikriausiai parsivedė ir įsivaikino Pūkulis su Rainiumi, nes dabar jie visi trys neišskiriami. Rapunzelis pas mus pakliuvo sveikas ir švarus, nebijantis žmonių, tik prikimęs, nes išmestas, matyt, ilgokai kniaukė, kol surado užjaučiančius draugus.
Šiandien mūsų namuose gyvena penki žmonės ir dešimt kačių. Daug. Visos sterilizuotos ir kastruotos, visos čipuotos. Kai kas sako, kad turėti tiek kačių – patologija, kai kas, kad dalies jų atsisakytų. Dažniausiai paklausta, kiek turime kačių, atsakau – daug, nedetalizuoju. Žinau, kad negali atsisakyti to, ką tau atsiuntė likimas, negali išvaryti to, kurį įsileidai į namus, kuriam davei vardą, nes pasidarai visam gyvenimui atsakingas už tą, kurį prisijaukinai.
