Cinamoną priglaudžiau prieš šiek tiek daugiau nei pusantrų metų, likus kelioms savaitėms iki pirmojo karantino, dar 2020 metais. Tada jam buvo 4 mėnesiai, dar visiškas pyplys, o dabar neseniai jau atšventė savo antrąjį gimtadienį.
Visą gyvenimą labai mylėjau gyvūnus, ypač šunis, bet sakiau, kad ne ne, šuns tai dar tikrai neimsiu – tiek rūpesčių, įsipareigojimų, o dar ir rytais keltis, kad ir kaip norėčiau, šuo tikrai dar ne man. Ir žinoma, visi žmonės, kurie tikrai nesiruošia imti gyvūno, seka visas įmanomas prieglaudas socialiniuose tinkluose, kad kiekvieną dieną permąstytų savo sprendimą, pamatę ir vėl kažkieno paliktą ir niekam nereikalingą šuniuką.
Taigi vieną dieną „Penkta koja“ įkėlė Cinamono nuotrauką ir nieko nebegalėjau padaryti, pajaučiau, kad čia gali būti mano šuniukas, nors ir labai abejojau ir vis bandžiau save atkalbėti. Kitą dieną nuvažiavau į prieglaudą ir paprašiau Cinamoną pavedžioti. Cinamonas tuo tarpu buvo uždarytas aptvare su gal dešimčia kitų mažylių, kurie visi lojo, šokinėjo ant vartų, grūdosi vieni per kitus.
O Cinamonas buvo ramesnis, laikėsi antroje eilėje ir per kitus nelipo, žiūrėjo, kas čia vyksta. Ir aš galvoju, kaip dabar „Penktos kojos“ savanorė išsives būtent Cinamoną? Ji atidarė vartelius, rankomis, kiek sugebėjo, uždengė tarpą, kad niekas neiššoktų, o Cinamonas greitai pranėrė savanorei pro kojas ir išlėkė iš aptvaro, pergudravęs visus kitus.
Pasivaikščiojome abudu ir negaliu sakyti, kad buvau rami ir 100 proc. užtikrinta, kad tikrai reikia vežtis jį namo, visgi buvo labai daug nerimo dėl būsimos atsakomybės, bet supratau, kad turbūt ne be reikalo aš įsižiūrėjau šį šuniuką. Ir jei šį kartą iš prieglaudos išvažiuosiu viena, kitą kartą galiu į prieglaudą išvis nepasiryžti atvažiuoti.
Taigi tą pačią dieną, po pirmo mūsų pasimatymo, užpildžiau dokumentus ir išvažiavome su Cinamonu namo. Buvo tikrai baisu! Labai gąsdino visa ta atsakomybė, o ir save keikiau, nes nesupratau, kodėl man šuns prisireikė būtent dabar, tuo metu turėjau daug darbų ir veiklos, atrodo, tikrai netinkamas metas.
O po poros savaičių prasidėjus karantinui supratau, kad geresnio laiko ir negalėjo būti. Gal veiklos viduje ir buvo uždraustos, bet pasivaikščiojimų lauke ir žygių miškuose niekas neuždraudė, tad kitiems besiskundžiant bloga nuotaika neišlendant iš namų, mes mėgavomės visomis šuniškomis pramogomis lauke.
Na, o jei bendrai apie Cinamoną, tai nerealus šuo, neišpasakyto mielumo, prie svetimų glaustytis neskuba, bet prie savų visada prisiglaudžia, ateina paglostymų, neša visus žaislus. Labai žaismingas ir visiškas gamtos vaikas – nepriklausomai nuo metų laiko ras, su kuo pažaisti ir kuo pasidžiaugti. Kiekvieną dieną primena, kiek daug aplink mus yra mažų dalykų, kuriais galima džiaugtis.
Mėgstamiausias žaislas – pagaliukas, ir sakydama „pagaliukas“, turiu omenyje ir pagaliukus, ir 2 metrų ilgio šakas, kurias jis vos patįsia. Bet čia ne problema, ne jo charakteriui kažkokiai šakai nusileisti, visas išdidžiai nešasi kartu ir visus pakeliui sutiktus žmones pralinksmina. Maudosi visur ir visada, į ežerus, tvenkinius ir upes įšoka vos atidarius automobilio duris. Labai mėgsta sniegą ir gniūžtes, nardo po pusnis ir vis dar bando išsiaiškinti, kur pradingsta tie sniego kamuoliukai juos įmetus į pusnį. Net šalnomis džiaugiasi lakstydamas ir nosimi braukdamas per žolę.
Tas gyvenimo džiaugsmas labai užkrečiamas ir praktiškai kiekvienas pasivaikščiojimas kažkuo pakelia nuotaiką ne tik man, bet ir kitiems praeiviams. Turėdama šalia vijurką, kuris džiaugiasi ir sniegu, ir balomis, ir pagaliukais, ir net ir su akmenimis sugeba pažaisti, diena iš dienos prisimenu ir pati pasimokyti džiaugtis mažais dalykais. Visur einame kartu, turbūt niekam iš draugų ir pažįstamų net nebekyla klausimas, ar pasiimsiu kartu Cinamoną. Kartu plaukiame baidarėmis, lakstome miškais, važiuojame prie jūros ir einame į barus. O ilgainiui net ir laisvalaikio praleidimo būdai pasikeitė į aktyvesnius, daugiau gamtoje, taigi visi pokyčiai priglaudus šunį – tik į gera.
Pati prieš pasiimdama Cinamoną galvojau ir apie veislinius šuns – sakiau, kad mano šuo bus retriveris arba labradoras, bet dabar tikrai nekeisčiau savo pasirinkimo ir negaliu pagalvoti, kad kažkas galėtų būti geresnis draugas nei Cinamonas. Žinoma, kiekvienas šuo skirtingas, bet negaliu įsivaizduoti, kad veislinis šuo rodytų tiek meilės ir tokį prieraišumą, kaip kad priglaustas ir išgelbėtas šuo.
Labai skaudu pagalvoti, kad mes laukiame eilėse ir mokame didelius pinigus, kad galėtume įsigyti geriausią šeimos draugą, kai tuo tarpu šimtai tikrai niekuo ne blogesnių gyvūnų kiekvieną dieną prieglaudose laukia žmonių, kuriems galėtų atiduoti visą savo meilę ir gerumą. O ir dėl grožio ir mielumo – yra neįtikėtina, kokių įvairiausių mišrūnų būna, kurių ne vienas man asmeniškai daug mielesnis ir ypatingesnis už bet kurį veislinį.
Maniškis, žinoma, pats gražiausias ir jau užimtas, bet tikrai prieglaudose šimtai ypatingų gyvūnų, labai laukiančių savo būsimų šeimininkų. Galbūt priglausdami gyvūną galvojame, kad čia mes darome gerą darbą, bet iš tikrųjų didžiausią naudą mes patys ir gauname, kadangi tas geras darbas grįžta su kaupu, mūsų rūpestis ir meilė globotiniui mums patiems sugrįžta penkiagubai.
Na, o pabaigai, jei kažkam dar nenusibodo skaityti, viena istorija, kurioje mes galus suvedėme tik po kurio laiko. Dar prieš priglaudžiant Cinamoną, man sesė lauktuvių parvežė knygutę su mergaite ir šuniuku ir pasakė, kad čia aš ir mano svajonių šuo. Sakė, rinko šuniuką, kad būtų panašiausias į retriverį, kokio kažkada ir norėjau. Tada pasidėjau tą knygutę į lentyną ir pamiršau, o maždaug po pusės metų, kai jau auginau Cinamoną, sesė ištraukė tą knygutę ir parodė man. Ir ką jūs manote, koks šuniukas pavaizduotas ant tos knygutės? Cinamoninės spalvos, didelėmis, stačiomis ausytėmis, trumpomis kojytėmis, ir ilga, stačia uodega. Negaliu ginčytis – tikrai mano svajonių šuo.
