Pirmiausia atsirado šuo Bolekas, jam buvo 4 paros, kai neteko savo mamos, mano pirmos kalytės (sirgo vėžiu). Užauginome su mišinukais jį ir jo brolį Lioleką (brolis gyvena su mano mama).
Kadangi labai mylėjau jų mamą ir man reikėjo šuns, nusprendžiau, kad niekam jų neatiduosiu. Kaip atsirado jų vardai, jau nebepamenu. Man gavus darbą Vilniuje, Bolekas irgi tapo vilniečiu, taip mes kartu jau beveik 7 metus.
Jis man yra viskas: mano meilė, džiaugsmas, skausmas, kai serga. Dėl jo padaryčiau viską. Viską ir dariau, kai netikėtai susirgo, rugpjūčio gale teko operuoti stuburo išvaržą, po operacijos nevaldė užpakalinių kojyčių, mokėmės iš naujo vaikščioti. Ačiū Dievui, pakliuvome pas nuostabią gydytoją Margaritą ir beveik po mėnesio jau vaikščiojo pats.
Didžiausia jo išdaiga, kai dar buvo mažiukas, sugraužta lova. Labiausiai myliu jį, nes jis yra mano Pupos palikimas. Kai jos netekau, net nekilo minčių atsisakyti šuniukų, nors buvo labai baisu pradžioje, nes tokių mažyčių dar neteko auginti.
Katinas Tinkis atsirado, kai Bolekas ėmė sveikti po stuburo operacijos. Aš visada norėjau antro šuns, bet kai užklupo liga, supratau, kad, kol jį turėsiu, nebus jokio antro šuns. Tada pradėjau galvoti apie katiną, nes Bolekui jie patinka, o aš norėjau, kad jis turėtų draugą.
Iškart žinojau, kad katinas bus iš prieglaudos. Pradėjau žiūrėti nuotraukas, skaityti aprašymus. Žinojau, kad katinas turi būti drąsus, naglas ir mokėti apsiginti. Ir patikėkite, Tinkis tikrai moka apsiginti ir pastovėti už save.
Pas mus jis tik 3 mėnesius, bet atrodo, kad gyventų visą gyvenimą. Draugais jie tapo nuo pat pirmos dienos. Kai važiavau į „SOS gyvūnų“ namelį „Akropolyje“, pasakiau Bolekui, kad parvešiu jam draugą. Tinkis buvo drąsiausias iš visų trijų nusižiūrėtų kačiukų, tad iškart supratau – jis bus naujas mūsų šeimos narys.
Tinkis labai drąsus, smalsus, juokingas ir pasiutęs, ir dar vagis – tik palik kažką ne vietoje, žiūrėk, ir nebėra. Kai nori, būna labai meilus, labiausiai man patinka, kad miega kartu, atrodo, kad nuo jo sklinda ramybė.
