Apie šuns auginimą svajojome kelis metus, tačiau dėl įvairių aplinkybių, kurios vadinasi gyvenimas, jo auginti negalėjome. Vos tik situacija pasikeitė, svajonė palaipsniui virto planais, o galiausiai mūsų šeimą papildė mažas džiaugsmo vijurkas – Ursa.
Jos vardas reiškia „meška“, tačiau į ją nei kiek nepanaši. Nors iš spalvos primena lapę ar voverę, galėčiau lažintis, kad praeitame gyvenime ji buvo katė. Vos prisėdus, ji visada ateis prisiglausti ir pasimeilinti, miegoti išsirenka kuo minkštesnę ir šiltesnę vietelę, šeimininkas tas, kuris valdo skaniukus. O koks smagumas žaisti ne su šuniškais, o su katėms skirtais žaislais, kurie per sekundę būna sunaikinami…
Ilgą laiką norėjome auginti mopsų veislės šunį, bet vieną dieną supratome, kad iš tiesų mums visai nesvarbu, ar šuo veislinis, ar ne, juk mes tiesiog norime šeimos nario. Taip pradėjome intensyviai sekti prieglaudų socialinius tinklus ir vieną dieną „Penktos kojos“ Facebook paskyroje pamatėme video apie tai, kad iš asocialios aplinkos buvo išgelbėta šuniukų vada, nuo tos dienos laukėme, kada šuniukai pradės ieškoti namų. Dabar pagalvojus, juokinga, kad įkeltame video mus sužavėjo visai kitas šuniukas, o apie Ursą galvojome, kad ji mums netinka, nes bus sudėtinga auginti, atrodė labai baili ir jautri, bet – niekada nesakyk niekada.
Sulaukę, kada šuniukams buvo pradėta ieškoti namų, nuvykome jų aplankyti pas laikinąją globėją – Agnę, „Vilko daina“ įkūrėją ir stebuklingą gyvūnų krikštamotę. Tikiu, kad jos gerumas prisidėjo ir prie Ursos besąlygiškos meilės žmonėms. Pas Agnę praleidome kelias valandas, žaidėme su šuniukais ir kalbėjomės apie gyvūnus. Vos pamačius mažylius gyvai, abiem su vyru buvo aišku – Ursa mūsų šuo. Po savaitės, kupini džiaugsmo, vežėmės ją namo. Toliau laukė linksmoji dalis, ji pirmas mūsų šuo, tad viskas buvo nauja ir pradžioje labai stresavome. Kaip dabar suprantu – dėl nieko, tik kad jai viskas tiktų ir būtų gerai.
Džiaugiames, kad sulaukus tinkamo amžiaus, lankėme dresūros pamokas, jos davė reikiamą suvokimą apie bendravimą su šunimis. Tai padėjo labiau atsipalaiduoti, džiaugtis ir parodyti Ursai, kad gyvenimas mieste yra smagus. Nors pradžioje galvojome, kad ji bus baili, visgi Ursa užaugo drąsi ir su ja einame visur, kur tik leidžia eiti su gyvūnais.
Darbe ji yra laukiama viešnia ir net turi savo pareigas – „Geros nuotaikos vadybininkė“. Ji visiška ekstravertė, kuriai už skaniukus svarbiau tik bendravimas – tiek su žmonėmis, tiek su kitais gyvūnais. Visi šuniukai gatvėje – jos geriausi draugai, su kuriais reikia pažaisti. Juokaujame, kad jos supergalia – išlydyti širdis netgi tiems žmonėms, kurie nelabai mėgsta šunis ar apskritai gyvūnus.
Ursa – vienas geriausių mūsų gyvenimo sprendimų, tuo įsitikiname kiekvieną rytą, kai ji mus žadina savo bučiniais ir gera nuotaika.
