Sako, kad viskas gyvenime įvyksta būtent taip, kaip ir turi įvykti. Taip mūsų gyvenime atsirado Fargo.
Apie svajonę turėti šunį garsiai pasidalinau su artimaisiais beveik prieš 4 metus. Buvau raginama gerai pagalvoti, palaukti, įsivertinti galimybes ir laiką. Kaip žmonės sako, turi palaukti kelerius metus prieš žengdamas tokį žingsnį, kad būtum tikras, jog po kelių mėnesių tavo svajonės nepasikeis. Tad kantriai laukiau.
Po dvejų metų ši svajonė stiprėjo su kiekviena diena. Kai mano gyvenime atsirado antra pusė, pirmiausia jo paklausiau, ar galiu auginti šunį? Mano didžiam džiaugsmui, jis sutiko. Ir dabar jau beveik metus laiko Fargo yra mūsų gyvenime.
Šunį rinkomės atsakingai. Domėjomės veislėmis, jų charakterio ypatumais, bandėme išsirinkti tobulą šeimos draugą. Nepavykus prieiti bendro sprendimo dėl veislės nusprendėme, kad mūsų kelias bus kitoks – gal kiek sunkesnis, gal su daugiau iššūkių, tačiau tikrai ne mažiau įdomus. Po ilgų paieškų suteikėme namus tam, kam jų labai reikėjo.
2021 metų kovą apsilankėme „Beglobio“ prieglaudoje. Ten mus pasitiko nuostabi moteris Loreta. Ji nieko neslėpdama papasakojo istoriją apie Naujojoje Vilnioje rastą ir į prieglaudą atvežtą padūkusį aštuonių mėnesių šuniuką, kuriam jau teko „pasimatuoti“ namus, tačiau buvo grąžintas atgal… Jis buvo nuostabus. Išskirtinės energijos ir nuostabiai protingų akių šuo. Įsimylėjome iškart. Tad po savaitės, susipirkę visą reikiamą amuniciją startui, parsivežėme Fargo namo.
Reikia pripažinti, kad jis buvo ne toks drąsus, kaip tikėjomės. Daug baimės, streso ir dar daugiau nepasitikėjimo. Fargo mėgo būti vienas ir savarankiškas, nemėgdavo pasiglaustymų ir švelnumo. Todėl mums teliko kantriai sėdėti šalia jo ant grindų tikintis, kad vieną dieną jis išdrįs ir leisis būti mylimas.
Po keturių mėnesių kantraus darbo, nemiegotų naktų, ašarų, įkandimų ir tylios vienatvės jis išdrįso. Išdrįso ateiti ir pats prisiglausti. Tai buvo geriausia diena per visą laiką, kai Fargo buvo namie. Nuo tos dienos supratome, kad šitas mažas padarėlis nugyvens su mumis visas gražiausias savo dienas.
Meluotume, jei sakytume, kad buvo lengva. Meluotume, jei sakytume, kad ir dabar nebūna sunkių dienų. Tačiau tai, kiek gauname atgal, atperka viską. Sprendimas pasiimti iš prieglaudos gyvūną ir suteikti jam antrą, geresnį gyvenimą, pripildo širdis dideliu džiaugsmu. Ir taip, šiandien stebėdami jo krečiamas išdaigas galime drąsiai sakyti, kad gyvenimo su lengvesnio charakterio šuniuku nebeįsivaizduojame. O ką tada reikėtų veikti?
