Kenzo mūsų gyvenime atsirado iš „Penktos kojos“ prieglaudos. Tačiau pradėkime viską nuo pradžių… Vieną savaitgalį su draugu nusprendėme nuvykti į prieglaudą pavedžioti šunų bei nuvežti maisto ir kitų reikalingų prekių. Mano draugas yra tikras šunų mylėtojas, tad išvydęs tokią gausą šunų pradėjo norėti kiekvieno. Kadangi jau turėjome šunį, pasakiau, kad antro tikrai mums nereikia.
Ilgai diskutavę šia tema nusprendėme, kad visgi tikrai nereikia. Atvažiavome kitą dieną, na, ir vėl prasidėjo prašymas. Žinoma, aš vėl nesutikau, bet kadangi mano draugas yra užsispyręs, jis jau man nežinant išsirinko kalytę. Darbuotoja davė mums ją pavedžioti ir kartu davė dar vieną šunį, kuris lauke buvo dar nebuvęs per visą dieną. Lauke kalytė pasirodė ne tokia kaip už narvo grotų ir mano draugui iškart dingo noras ją pasiimti. Išvažiavome be šuns.
Visgi ėjo viena diena, kita… Ir aš niekaip negalėjau nustoti galvoti apie tą kitą šunį. Savo mintimis pasidalinau su draugu, na, ir savaitgalį mes vėl prieglaudoje. Vedžiojome visą dieną, žaidėme. Supratau, kad man jo reikia. Tad kitą savaitę atsivežėme savo šunį pažiūrėti, ar sutaria. Pamatę, kad viskas gerai, iškart puolėme pildyti dokumentų ir išsivežėme namo. Darbuotojai jam jau buvo davę vardą Kenzo. Kadangi jis labai puikiai reagavo į jį, pagalvojome, kad net neverta jo keisti. Puikiai tinkantis vardas.
Tik grįžę namo supratome, kad pasiėmėme tikrą chuliganą. Jaunas, dar tik 1 metų laiko, jis siaubė visus namus nuo pagrindų. Teko netgi visą kiliminę dangą keisti parketu. Tačiau nebuvo nei menkiausios minties grąžinti jį atgal. Kuo toliau, tuo stipriau tikėjau, kad šis šuo būtent man skirtas, nes būtent jis mane pasirinko, o ne aš jį.
2021 m. spalio 23 d. buvo lygiai 2 metai, kaip mes esame kartu. Džiaugiuosi kiekviena minute praleista kartu. Būtent dėl šio šuns atradau savo tikrąjį gyvenimo kelią, kuriuo dabar tikslingai einu. Studijuoju Lietuvos sveikatos mokslų universitete ir labai tikiuosi, kad ateityje pavyks tapti gera kinologe vien Kenzo dėka.
