Kuomet nuo mažens šeimoje augi su gyvūnais, esi mokomas gerbti ir mylėti mažesnį ir silpnesnį už save, natūralu, kad palikus tėvų namus pradedi jausti tuštumą. Taip nutiko ir man. Studijuojant ir neturint savo „kampo“ sunku svajoti apie gyvūnėlį. Per visus 6 metus, kuomet laukiau to nuostabaus momento, mano širdies tuštumą bandė pildyti tik žuvelės.
Netikėtumų vedina su drauge aplankiau „SOS gyvūnų“ prieglaudėlę. Nusprendus pavedžioti šuniukus man tiesiog buvo į rankas paduotas pavadėlis su ką tik kieme prisegtu šunimi – Klevu. Tik išėjus pro vartelius jau pamiršau jo vardą. Apsilankymai dažnėjo, pamilau daug šuniukų ir dar labiau kirbėjo mintis, kad JAU. Jau galiu pradėti paieškas ir esu pasiruošusi. Kadangi namuose jau turėjau šuniuką iš prieglaudos, nebuvo visiškai jokios baimės ir svarstymų vėl priimti tokį pat sprendimą.
Svajojau apie visiškai kitokį šunį nei Klevas. Galvoje buvau nusipiešusi visiškai kitokį vaizdinį. Neskubėjau, rinkausi, sakiau sau, kai pamatysiu, pajausiu, kad tai mano. Jis jau buvo mane pasirinkęs, tik aš taip greitai to nepajutau. Supratau tik tuomet, kai prieglaudai parašiau keletą tekstų apie dovanojamus šuniukus, su kuriais daugiausiai laiko praleisdavau.
Tarp jų buvo ir Klevukas. Visą savo gyvenimą (nežinomas tikrasis amžius, bet pagal spėjimus, jis pakliuvo į prieglaudą maždaug 4 metų) gyvenęs lauke prie būdos, mirus šeimininkui patekęs į karantinavimo tarnybą ir „SOS gyvūnų“ dėka gavęs antrą šansą gyventi. Visais skelbimais asmeniškai dalinausi ir savo socialiniuose tinkluose, bet Klevo skelbimu – ne. Jau tada pasąmonėje tvirtai jaučiau, kad jis kažkuo sužavėjo mane.
Laikui bėgant ir širdis pradėjo kirbėti žiūrint Klevuko nuotraukas. Praėjusiais metais žiema buvo tokia šalta, tad tiesiog sausį, per savo gimimo dieną paskambinau į prieglaudėlę ir pasakiau, jog noriu, kad Klevukas turėtų namus.
Nei sekundės nesvarsčiau, kas bus, kaip jis adaptuosis gyventi bute, apskritai jis gi nežinojo, kas yra šilti namai. Visiškai nebijojau imdama vyresnio amžiaus šunį (Klevukui buvo beveik 5 metai). Dėl nieko nesijaudinau, užteko žinoti jo charakterį, kurį pažinau prieglaudoje.
Leidau jam pasirinkti mane, mano namus ir mano širdį. Nuoširdesnio, ramesnio šuniuko dar niekada nemačiau. Jau nuo pirmos minutės jis suprato, kas yra namai, kad tai jo rami ir saugi erdvė. Iki šiol jis nesugadino nei vieno daikto, skiria veiklas lauke ir namie. Be proto tvarkingas. Jautrus, greičiausiai buvo muštas, nes vis dar bijo staigių judesių. Draugai jį glostydami jaučia ramybę – terapinis šuniukas.
Jūs matytumėte, koks jis pasitempęs, kuomet esame viešoje vietoje. Lyg mažas vyrukas ramiai sėdi kavinėje ant kėdės prie staliuko. Miega šiltoje lovoje, pasidėjęs galvytę ant pagalvės. Dėl visų jo bruožų ir elgsenos juokaujame, kad ankstesniame gyvenime jis buvo žmogus. Negalvokite, kad jis tiesiog senas, tik miegą ir ramų gyvenimą mėgstantis šuo. Jis be proto mėgsta leisti laiką lauke su kitais šuniukais, žaidimai gali trukti kelias valandas, o miške pamačius triušį įsijungia toks greitis, kad tik spėk gaudyti.
Klevas – šuo, kuris visiškai pakeitė mano gyvenimą, į namus įnešė ramybės, šilumos ir meilės. Džiaugiuosi, kad jis pasirinko būtent mane, tapo mano šauniausiu gyvenimo kompanionu. Jau metai laiko mes kartu ir galiu drąsiai sakyti, kad jis buvo tas, kuris turėjo užpildyti tuštumą, kurią jaučiau ilgą laiką. Tai mano vienas geriausių sprendimų gyvenime – leisti jam pasirinkti mane.
